Besikeičiant peizažams

Ypatingas dėmesys skiriamas Kultūros namų funkcijoms identifikuoti bei perkeisti. Tuomet su kelių iniciatyvių žmonių komanda svarstėme, ar išties praėjęs laikas paliko ne tik milžiniškus sunkiai prižiūrimus pastatus, bet ir laike ištįsusį kultūros namų identitetą. Po projekto praėjo beveik penkeri metai. Kultūrai regionuose tapus skambia antrašte įvairiuose prioritetų sąrašuose, tačiau vis dar nedrąsiai prisidengiant principu, kad kultūrą į regionus reikia atvežti (na, o liūdnoji statistikos pusė sako, jog greitai kur vežti nebeliks). Žinoma, be kultūros regionuose dar nuolat sklaido sparnuotosios "edukacijos" pegasai, žadantys visus išedukuoti ir padaryti vieną už kitą protingesnius. Vis dėlto žmogiškasis faktorius, o galų gale – ir galimybė kultūrą kurti su bendruomene, ne tik atvežti iš garbingosios sostinės, lieka kažkur paraštėse.

Vis dėlto kartais nutinka taip, jog profesionalai nesibaido išgirdę "kultūros namai" ar, Kauno atveju, "Tautos namai", ir tą savotišką tautą ima burti. Jaunuolių iniciatyva (kas gi dar galėtų užsiimti avantiūriškomis iniciatyvomis), asociacija "Teatronas" su režisieriumi Gildu Aleksa priešakyje vasario 24 d. spektakliu "Pasimetimas" atidaro, kaip patys apibūdina, "alternatyvią erdvę alternatyviems kūrėjams", arba tiesiog "Šelterį". Ten, kur kiekvienas vienaip ar kitaip galės priglausti savo kūrybinę galvą. Taip, tas lauktas ir nesulauktas, žadėtas ir neišžadėtas, profesionalų pasirašytais popieriais nupuoštas, manieringai skambantis hubas jauniems kūrėjams, atsidarys ne romantiškuose kiemeliuose, ne teatro pašonėse, bet būtent didelių koridorių nedidelėje Kauno kultūros namų erdvėje.

Iš režisieriaus lūpų girdime didelius užmojus: nuo teatro iki šiuolaikinio cirko, nuo edukacijos iki konferencijų arba tiesiog erdvės alternatyviems Kauno kūrėjams, neįpareigojanti atstovauti vienai ar kitai meno šakai, nužymėta tarpdiscipliniškumo burtažodžiu.

Šįkart siūlau nebūti ciniškiems ir tikėtis, kad ta savotiška kultūros animacija suburs ne tik profesionalų būrį, kurie tobulės savosiose srityse, bet ir išjudins Kultūros namų aurą, priverstinai juos pagyvindama ir paversdama ne tik užkonservuoto laiko saugotojais. Kitaip tariant, bus kuriamas dar vienas Kauno ženklas arba vieta, kurioje norisi pasilikti. Ir šįkart norisi tikėti, kad tai ne rinkodaros triukas, bet vieta, kurioje tikrai apsigyvens alternatyvių, jaunų kūrėjų mūzos.

Kai kas gūžtelėja pečiais: "Dar ir dar viena erdvė, kam jų tiek daug? O kas toliau." O toliau natūrali atranka. Negali miestas ir šalis gyventi tik su niekaip instituciškai nemirštančiomis sąjungomis, propaguojančioms vienokį ar kitokį kūrėją, tik oficialiai suteikiamais menininkų statusais (žinoma, su atrinktomis rekomendacijomis, nes kas gi, jei ne rekomendacija apibrėš tavo meniškumo lygį) ir oficioziniais muziejais, teatrais ir t.t., ir pan. Ir ne, nereikia jų nei deginti, nei griauti, bet, kur mes keliausime be avangardo, be mėginimų kurti kažką kad ir nedidelio, kažką sau, kažką alternatyvaus, savotiškai animuojant vietos kultūrą? Kariuomenėje neapsieita be avangardo eilių, "Fluxus" siūlė padegti visus meno kūrinius (o praėjus jaunatviškam įniršiui, kuris sudrebino pasaulį, – patys nugulė muziejų lentynose). Ką pavyks sukurti "Teatronui", Kultūros namų erdvę papuošus "Šelterio" pavadinimu, kol kas anksti spręsti, tačiau pamėginti pažinti jų pasirinktą, ne itin patogų kelią verta. Vien tam, kad Kaune rastume dar vieną erdvę alternatyviems eksperimentams.

O kol kas nepamirškime pažadų ir stebėkime, kas bus toliau. Ar šiuolaikinis cirkas atras ne tik Vilniaus "Menų spaustuvės" duris, ar žingsnis pirmiau daryti, nei laukti finansavimo nenumarins dar vienos iniciatyvos, ar konferencijos suburs teoretikų ir praktikų ratą, ar fizinis teatras sudrebins Kultūros namų sienas, o kultūros vadybininkai nustos būti deficitu vos tik užvėrę universitetų duris?

Pradžios visada sukelia dvilypius jausmus: mėgstu už jų suteikiamą viltį ir nemėgstu dėl tolesnės nežinios, nes išbandytuose keliuose visada drąsiau. Tad šalia besitvarkančio Kauno nuotraukų, begriūnančių vaiduoklių ir "Merkurijaus" skylės Laisvės alėjoje galima mėginti atrasti ir kol kas drąsius mėginimus formuoti šiuolaikinio Kauno avangardą. Gal kiek paradoksalu, bet būtent "Tautos namuose" lizdą sukasi alternatyvaus meno kūrėjai. O dabar belieka prabangiai laukti tęsinio.