Austrų psichologas, logoterapijos metodo išradėjas Viktoras Emilis Franklis, parašęs daugelio, be abejo, skaitytą knygą „Žmogus ieško prasmės“, savąją terapijos mokyklą pradėjo kalinamas nacistiniame konclageryje. Ten žūtbūt reikėjo rasti priežastį išgyventi, pakėlus nežmoniškas prievartos ir mirties grėsmės sąlygas. V. E. Franklis suprato, kad išlikti reikėjo ne dėl savęs, o dėl kitų žmonių, kad vėliau, remdamasis asmenine patirtimi, galėtų vesti žmones iš tamsiausios nakties į šviesą. Stebuklas įvyko – būsimasis psichologas ištvėrė ir suformulavo, aktyviai įgyvendino vieną svarbiausių pagalbos žmogui būdų.

Šiandien logoterapija, kaip reta anksčiau, aktuali gyvenantiems ne vien karo zonose, bet ir santykinėje taikoje. Kai atrodo, kad vilties nebėra, į pagalbą ateina raginimas pasirūpinti artumoje esančiais šeimos, giminės, visuomenės, pasaulio žmonėmis. Mūsų gyvenamas laikas ypatingas tuo, kad nuo Antrojo pasaulinio karo iki dabarties mus skiria 80 metų. Daug kartų kartojama frazė: per karus viskas staiga tampa aišku. Taigi tai, kas V. E. Frankliui paaiškėjo anuomet, šiandien irgi yra akivaizdu. Ilgesnis nei pusės šimtmečio tarpukaris turėjo įvairiausių niuansų, išlygų, abejonių. Visos tos miglos ir uždangos nebeliko. Dabar arba yra valia toliau gyventi, arba viskas jau prarasta.

Technologijų raida – neribota virtualybės plėtra, socialinių tinklų veikimas ir dirbtinio intelekto (DI) naujausi išradimai – vėlgi nevienpusiai. Jie skatina žmogų neieškoti aukštesnės buvimo Žemėje prasmės, tačiau kartu žymi ir planetos gyventojų tikrovės modernėjimą, daugelio anksčiau sunkių procesų paprastėjimą ir tiesiog didžiulį, norisi tikėti, prigimtinį žmogaus kaip būtybės stiebimąsi į viršų, į tai, kas yra geriau, nei buvo vakar.

Amerikos lietuvių kunigas, poetas dr. Valdas Aušra prieš kelerius metus viename interviu pasakė labai reikšmingą frazę: „Be tikėjimo pasaulio tiesiog nebūtų.“ Vadinasi, nepaisant įvairiausių skirtumų ir technologijų kuriamos netikros realybės, iš tiesų vis dar sutariame daugeliu labiau pamatinių nei politinės pažiūros klausimų. Pasauliu reikia tikėti. Kaip prieš tris dešimtmečius rašė prancūzų filosofas Jacques’as Derrida, jei sunku tikėti, būtina tikėti, kad vis dar tiki.

Be abejonės, blogio vedamų žmonių planetoje yra mažiau nei siekiančių gėrio. Iš čia ir logoterapinis receptas: būtina stengtis gerinti tikrovę bent jau taip, kaip tą gėrį suprantame. Juk išties daugelis mūsų gyvenimo aspektų nesunkiai įvertinami meilės ir piktybės svarstyklėmis. Tūkstantmetė Vakarų literatūros istorija, nuolat pabrėžusi žmogaus kovą už gėrį, nebuvo vienadienė iliuzija. Joks internetas, telefonas ar kompiuteris šių pamatų ir pagrindų, giliąja prasme, nepakeičia.

Ar negali būti taip, kad tikėjimas gera ateitimi yra fundamentinis, po juo ko nors ieškoti nėra nei reikalo, nei prasmės. Į jį paprasčiausiai reikia remtis.

Pagaliau tebeveikia ir vilties priesakas. Jos prarasti gali neleisti besąlygiška optimistinė pozicija. Kas nors sakytų, kad tokiai nuostatai reikia pagrindų, tačiau ar negali būti taip, kad tikėjimas gera ateitimi yra fundamentinis, po juo ko nors ieškoti nėra nei reikalo, nei prasmės. Į jį paprasčiausiai reikia remtis.

Tie, kurie nereligingi, tikėjimo, meilės ir vilties dorybių dažniausiai nenustoja. Technologinės tradicijos ir naujovės – formos ir būdai, kurie, pirmiausia, atlieka vertybių sklaidą. Protopija, skelbianti ateities gėrio karalystę, daug kam gal ir naivi, tačiau stipriai primenanti, kad gera ateitis vis dar gali remtis į gerąją praeitį. Pasiklydę distopijų pasaulyje galėtų įsiklausyti į lenkų poeto, kultūros animatoriaus Krzysztofo Czyżewskio raginimą praktikuoti utopijas, taip atmetant technologijų skatinamą užmarštį ir beribį reliatyvumą, – tiesiog kai kurie dalykai yra seniai aiškūs, laiko patikrinti ir neretai per uoliai užmiršti. Arba, kaip rašė išeivijos poetas, filmininkas Jonas Mekas, svarbios yra ne politinės ir ekonominės problemos, o mūsų tarpusavio artumas ir nuoširdi nuostata pasaulio atžvilgiu, atverianti akis ne tik į karo kraują, priešo akis ir godumą, bet ir į artimojo veidą, šypseną ir atvirumą net tada, kai šalia švilpia kulkos.

Internetas, socialiniai tinklai ir DI vis dar yra tos priemonės, kurios nepajėgia atstoti žmogaus delno kito delne, padrąsinančio žvilgsnio ir pasitikėjimo vienas kito žodžiu, nuo kurio prasideda pasaulis ir išeinama iš egoizmo narvo. Visa kita tėra įveikiami klausimai, kurie homo sapiens yra neišvengiami ir nuolatiniai, paverčiantys mūsų gyvenimą ne vien emocine, bet ir intelektualine patirtimi, kuri nepertraukiamai turtėja, tampa įvairesnė ir įdomesnė. Argi viso to nepakanka žmogaus buvimui pateisinti ir įprasminti? Praktikuoti utopijas – tai gyventi taip, lyg kiekviena naktis būtų Kalėdų, o kiekviena diena prasidėtų ir tęstųsi taip, lyg ji būtų Velykų. Net netikintieji per šias šventes iškrečia mažiausiai blogio vedamų poelgių, kuriuos neabejotinai atsveria didelės pasaulio dalies susitaikinimas ir ramybė.