Giunteris Grassas, Wieslawa Szymborska, Josifas Brodskis, Czeslawas Miloszas – žmonės be kurių neįsivaizduojama XX a. literatūros istorija ir žmonės, be kurių neįsivaizduojamas Vilnius.

Nusipelnė mūsų miestui

Vilniuje būta ne vieno Nobelio literatūros premijos laureato, tačiau ko gero ne vienas taip nepamilo Lietuvos sostinės ir tiek daug apie ją nerašė, kaip poetas ir eseistas - Cz.Miloszas. Kodėl Vilnius pasirodė toks mielas šio žmogaus širdžiai ir ką jis jame atrado dienraščiui sutiko papasakoti Vilniaus universiteto Polonistikos katedros dėstytoja, docentė Teresa Dalecka.

Anot pašnekovės, pokalbį reikėtų pradėti nuo to, kad Vilniui Cz.Miloszas pirmiausia svarbus ne tuo, kad yra pelnęs Nobelio premiją, o tuo, kad yra tapęs tikru miesto piliečiu, žmogumi ištyrusiu kiekvieną sostinės gamtos kampelį, vaikščiojęs jos senamiesčio grindiniu.

„Jeigu bandytume vardyti vietas, kuriose Vilniuje yra buvęs rašytojas, tą reikėtų daryti labai ilgai. Štai Vilniaus universiteto K.Sarbievijaus kiemelis – čia Cz.Miloszas studijavo. Kosto Kalinausko gatvėje buvusioje Žygimanto Augusto gimnazijoje jis mokėsi, gyveno ant Tauro kalno buvusiame bendrabutyje, o sekmadieniais su draugais – keliaudavo“, - savo pasakojimą pradėjo T.Dalecka.

Ištyrinėjo sostinės užkampius

Sekmadienius rašytojas leisdavo su draugais „Bastūnų klube“. Jaunuoliai traukdavo pėsčiomis į Trakus, Markučius ar prie Žaliųjų ežerų.

„Jie traukdavo ten, kur daugiau gamtos. Ir tai buvo taisyklė. Kiek Cz.Miloszas gyveno Vilniuje, tiek gyvavo ši jo tradicija – sekmadieniais keliauti po Vilniaus apylinkes, grožėtis jomis“, - dėstė pašnekovė.

Jau vėliau apibendrindamas, tiek keliones, tiek savo gyvenimą Vilniuje Cz.Miloszas parašė knygą apie Vilnių „Pradedant nuo mano gatvių“.

„Tai nėra gidas po Vilnių ar po atmintinas vietas. Greičiau tai vietos, kurios buvo labiau svarbios pačiam Cz.Miloszui. Pavyzdžiui jis rašo, kad susitikdavo su draugais ir pas vieną jų sėdėdavo balkonėlyje Liejyklos gatvėje. Tad kiekvienas gali į tą vietą nueiti ir pamatyti, kur buvo rašytojas“, - teigė pašnekovė.

Valdžia ištrėmė į Varšuvą

Cz.Miloszas kaip ir daugelis to meto poetų ar rašytojų nebuvo turtuolis, bet savo talento dėka, išgarsėjo ir tapo populiarus. Be dalyvavimo „Bastūnų klube“, jis taip pat buvo daugelio kitų būrelių ir susivienijimų narys.

„Nors šis žmogus studijavo teisę, tačiau turėjo laiko dalyvauti įvairių draugijų veikloje. Bene garsiausia, tai jo drauge su kitais to meto poetais įkurta grupė “Žagary„. Vienu metu jie netgi leisdavo specialų savo kūrybos priedą, iš pradžių prie populiaraus Vilniaus dienraščio “Slowo„, o vėliau perėjo į “Kurier Wilenski„ redakciją“, - pasakojo pašnekovė.

1935 m. Cz.Miloszas pradėjo dirbti Vilniaus radijuje, o 1937 m. dėl savo kairuoliškų pažiūrų buvo atleistas ir perkeltas dirbti Varšuvos radiją.

„1940 m. karo metais jis buvo trumpam atvykęs į Vilnių. Ir antrą kartą į šį miestą sugrįžo tik po 52 metų pertraukos – 1992 m., kai Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė“, - pastebėjo T.Dalecka.

Išgarsino Lietuvą pasaulyje

52 metai praleisti užsienyje, daugiausia emigracijoje Prancūzijoje ir Kalifornijoje (JAV) neištrynė Lietuvos ir Vilniaus iš Cz.Miloszo atminties. Dienraščio pašnekovė, be jokių dvejonių linkusi vadinti rašytoja žmogumi labiausia garsinusiu Lietuvą užsienyje.

„Niekas tiek daug neparašė eseistikos apie Lietuvą, kiek jis. Visuomet savo kūriniuose jis sugrįždavo į Lietuvą, nepaisant to, kad nuo 1960 m. gyveno Kalifornijoje. O kai tik atsirado galimybė 1992 m. jis atvažiavo į Lietuvą ir iki pat savo mirties lankėsi čia ne vieną kartą“, - prisiminė pašnekovė.

Atvežė Nobelio laureatus

Grįžęs į gimtinę po ilgos pertraukos Cz.Miloszas paliko jai neįkainuojamą dovaną – skyrė poezijos tomelį „Lietuva po 52 metų“. O 2000 m. Vilniui įteikta antroji ir paskutinė poeto dovaną – mieste susitiko garsiausi XX a. literatai, beveik visi Nobelio literatūros premijos laureatai.

„Galima sakyti, kad tais metais Liejyklos gatvėje susitiko net 4 Nobelio premijos laureatai. Nes buvo Giunteris Grasas, Wieslawa Szymborska, Cz.Miloszas, o susirinko jie tam, kad atidengtų atminimo lentą dar vienam Vilniuje ne kartą buvojusiam Nobelio literatūros premijos laureatui – poetui Josifui Brodskiui. Beje pastarasis Cz.Milosza vadino vienu iškyliausiu XX a. rašytojų“, - teigė pašnekovė.

Susitiko šie žmonės pasikalbėti apie istoriją, Vilniaus daugiakultūriškumą. „Jų susitikimas vyko ir Rotušėje. Tad ši vieta, taip pat svarbi kalbant apie Cz.Milosza ir Nobelio premijos laureatus“, - pabrėžė T.Dalecka.

Dosjė

Czeslovas Miloszas gimė 1911 m. Šeteniuose, Lietuvoje;

1921 m. su šeima persikraustė į Vilnių;

1929 m. baigė mokslus Žygimanto Augusto gimnazijoje ir įstojo į Vilniaus universiteto humanitarinį fakultetą, o po dviejų savaičių perėjo į teisę;

1934 m. gyveno Paryžiuje;

1935 m. ėmė dirbti Vilniaus radijuje;

1936 m. pasirodė knyga „Trys žiemos“;

1937 m. perėjo dirbti į Varšuvos radiją;

Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Lenkijos kultūros atašė JAV, vėliau Prancūzijoje;

1951 m. paprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje;

1953 m. apdovanotas Europos literatūros premija „Prix Littéraire Européen“;

1961 m. tapo Berklio, Kalifornijos universiteto slavų kalbos ir literatūros katedros profesoriumi;

1980 metų gruodį Švedijos mokslų akademijoje Stokholme Cz.Miloszui suteikta Nobelio literatūros premija;

1992 m. gegužę po 52 dvejų tremties metų  sugrįžo į Lietuvą, Kaune poetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro vardas;

2001 m. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas;

2004 m. rugpjūčio 14 d., 93-iuosius gyvenimo metus, mirė savo namuose Krokuvoje, Lenkijoje;

2011 m. Lietuvoje buvo paskelbti Cz.Miloszo metais.