Kairių miškas masina naudingomis iškasenomis

Šalia uostamiesčio esantis Kairių miškas masina visą būrį žvyro ir smėlio kasimu užsiimančių įmonių. Nors Klaipėdos rajone veikia daugybė karjerų, tačiau verslininkų žvilgsniai krypsta į valstybinio miško pusę.

Vietoje miško – karjerai

„Prasidėjo tikras masinis puolimas į valstybinius miškus. Prie pat uostamiesčio esantis Kairių miškas domina mažiausiai septynias įmonės“, – aiškino Kretingos urėdas Antanas Baranauskas.

Verslininkai norėtų šį mišką paversti smėlio ir žvyro karjerais ir prašymus vykdyti bent žvalgomuosius darbus urėdijai teikia iš naujo, net ir gavę neigiamą atsakymą.

„Viena įmonė nurodo pageidaujanti žvyrą kasti 110 hektarų plote, kitai reikėtų – 90, o dar viena Kaune įsikūrusi įmonė prašo net 200 hektarų“, – stebėjosi A.Baranauskas.

Kariškių poligone – jaunuolynas

Žvyro kasėjai pageidauja darbus pradėti anksčiau karinio poligono teritorijoje buvusiame miške.

„Žvyro klodai slypi toje miško dalyje, kur sovietmečiu teritoriją valdė kariškiai, ten važinėjo tankai. Mes tą teritoriją sutvarkėme, apsodinome mišku, ten šiuo metu auga tankūs jaunuolynai“, – pasakojo urėdas.

A.Baranausko manymu, šalia uostamiesčio esantis miškas švarina didmiesčio orą.

„Pagal Žemės įstatymą mes verslininkams negalime uždrausti žvalgyti žemės gelmių. Tačiau pagal Miškų įstatymą miško žemė gali būti paversta kitos paskirties žeme tik išimtiniais atvejais“, – pastebėjo Kretingos miškų urėdijos vadovas.

Naudingos iškasenos miško žemėje galėtų būti kasamos tik tokiu atveju, jei to negalima padaryti ne miško žemėje.

„Kitaip tariant, jei šių iškasenų niekur kitur šalyje nebūtų, tik miško žemėje. O dabar juk matome, kad rajone žvyro ir smėlio karjerų yra apstu. Kas bus, jei iškirsime paskutinius miškus, kad tik galėtume žvyro prisikasti?“ – šiurpo urėdas.

Gavo neigiamus atsakymus

Klaipėdos apskrities miškingumas siekia 25,9 proc. ir yra gerokai mažesnis už šalies vidurkį – 32,5 proc.

Klaipėdos rajone veikia apie 16 karjerų, kuriuos eksploatuoja 11 įmonių, tačiau viena rajone įsikūrusi įmonė pareiškė norą žvyrą kasti Šernų miške.

„Verslininkai pageidauja, kad būtų iškirsta 207 hektarai miško. Šioje vietoje jie norėtų kasti smėlį“, – aiškino A.Baranauskas.

Urėdas stebėjosi: negi tokių žvyro ir smėlio kiekių iš tiesų reikalauja rinka?

„Mes paprieštaravome šiems verslininkams, tačiau jie gali mūsų sprendimą apskųsti Aplinkos apsaugos ministerijai ir vėl mėginti tęsti savo planus“, – aiškino Kretingos urėdas.

Miškininkai stebisi tokiais karjerų kasėjų užmojais, nes rajono valdžia yra priėmusi sprendimą naujų žvyro ir smėlio karjerų neatidarinėti. Pirmiausia tokia veikla gali būti vykdoma žemės ūkio paskirties žemėje, o ne miškuose. O tokių plotų rajone yra gausu.

Verslą tramdė įstatymu

Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas Antanas Bartulis tikino, kad naudingų iškasenų eksploatavimo sektoriuje esminių pokyčių įvyko po Konstitucinio Teismo priimto išaiškinimo ir Miškų įstatymo pakeitimo.

„Mūsų šalyje trečdalis smėlio, žvyro ir visų inertinių medžiagų iškasenų yra po mišku. Kol nebuvo įstatyminio reguliavimo pokyčių, daugelis įmonių galėjo tikėtis tęsti veiklą ir eksploatuoti turimus karjerus net ir po mišku. Tačiau pasikeitęs įstatymas tai sustabdė“, – aiškino A.Bartulis.

Pašnekovas prisipažino, kad jo vadovaujama įmonė taip pat susidūrė su problema – kaip toliau eksploatuoti turimą telkinį.

„Mes 48 metus kasėme dolomitą, kurio tolimesni klodai yra po mišku. Nemažai įmonių turėjo stabdyti darbus. Ginčas kilo dėl to, kad įmonėms leidimai yra išduoti, o vykdyti darbų negalima“, – aiškino A.Bartulis.

Karjerų asociacijos prezidentas neprisiminė atvejo, kad kuri nors asociacijos narė būtų pareiškusi norą kasti karjerus miško viduryje. Tačiau nepalaikytų verslininkų, kurie pageidautų naujų iškasenų telkinių miško žemėje.

„Kol kas vyksta diskusijos su naująja Vyriausybe. Privačios įmonės mėgina įrodyti, kad, negalėdamos tęsti veiklos, jos patirs nuostolių. Neracionalu palikti ir neišeksploatuotų telkinių. Tačiau kol kas nėra sprendimo, kuris subalansuotų esamą situaciją“, – sakė A.Bartulis.