Vien kariuomenės ir NATO gali nepakakti

Kas lemia atsparumą?

Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje ir Danijos, Suomijos, Norvegijos, Švedijos ambasadų Lietuvoje inicijuojamoje diskusijoje Šiaurės šalių patirtimi dalysis Liisa Talonpoika, Suomijos užsienio reikalų ministerijos ambasadorė kovai su hibridinėmis grėsmėmis, ir Morganas Olofssonas, Švedijos visuomenės ekstremalių situacijų agentūros komunikacijos vadovas. Tarp Lietuvos atstovų bus galima išvysti ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Lauryną Kasčiūną, o diskusiją moderuos žurnalistė Rita Miliūtė.

Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje patarėjas NVO bendradarbiavimo ir Baltarusijos klausimais Mindaugas Damijonaitis pastebi, kad visuomenės atsparumą galima apibūdinti ir kaip gebėjimą prisitaikyti prie krizių ir netikėtų įvykių ir vis tiek pasiekti išsikeltus tikslus.

Pasak jo, festivalyje bus ne tik kalbama apie atsparių visuomenių bruožus, bet ir aptariamas atsparumo „architektūros“ stiprinimas Lietuvoje. Pašnekovas teigė, kad šalies gynyba prasideda ne nuo turimų ginklų kiekio, o nuo tvirtos ir atsparios pilietinės visuomenės noro ginti savo valstybę. Be to, visuomenės atsparumas svarbus ne tik karo metu, bet ir tvarkantis su tokiais iššūkiais kaip pandemija ar klimato kaita. Pasiteiravus, kas gali paskatinti dar aktyvesnę civilinę gynybą, patarėjas įvardijo kokybišką švietimą ir pasitikėjimo kultūros visuomenėje stiprinimą.

„Pirmoji gynybos linija pradedama formuoti dar mokyklos suoluose. Visiems prieinamas kokybiškas švietimas, apimantis kritinio mąstymo ir pilietiškumo ugdymą, yra itin svarbus kuriant atsparią visuomenę. Ne ką mažiau svarbu stiprinti socialinį dialogą, pasitikėjimą vienas kitu ir valstybe, mažinti socialinę atskirtį“, – teigė M.Damijonaitis.

Pasitikėjimas – lyg auksas

L.Talonpoika teigė, kad nors negalime pakeisti mūsų regiono geografinės padėties, iš anksto galime pasirūpinti savo gynyba.

„Melagienoms ir išorės grėsmėms atsparią visuomenę kurti padeda ne tik kokybiškas švietimas, bet ir gerai funkcionuojanti ekonomika, pažangios kibernetinės technologijos, skaidrios, stabilios ir patikimos institucijos“, – įsitikinusi L.Talonpoika.

Pasak Švedijos visuomenės ekstremalių situacijų agentūros komunikacijos vadovo M.Olofssono, esminis Lietuvos ir Šiaurės šalių skirtumas – šioms šalims būdingas aukštas socialinio pasitikėjimo lygis, didinantis visuomenės atsparumą išorės grėsmėms.

Melagienoms ir išorės grėsmėms atsparią visuomenę kurti padeda ne tik kokybiškas švietimas.

„Puikus pavyzdys – Švedijos politika kilus COVID-19 pandemijai. Vietoj griežtų suvaržymų ir baudų už nurodymų nepaisymą, valdžia pasitikėjo piliečiais ir tuo, kad jie patys laikysis rekomendacijų“, – pastebėjo pašnekovas.

Jo teigimu, efektyviau su šaliai kylančiais saugumo iššūkiais tvarkytis padeda tinkamai pasirinkta strategija. „Pirmiausia turėtume savęs paklausti, kodėl norime įveikti krizę ir išlikti, tik tuomet nuspręsti, kaip tai padaryti. Švedijoje kalbame apie visuotinę gynybą, apimančią tiek karines pajėgas, tiek civilius. Žvelgdami į NATO galime pastebėti tą patį – vien stiprios kariuomenės gynybai gali neužtekti, todėl reikia ir pasirengusios priešintis visuomenės.

Norėdami užsitikrinti tokią paramą, turime stiprinti ryžtą ginti ir save, ir savo šalį. Šis procesas išties sudėtingas. Jis neatsiejamas nuo pasitikėjimo savimi, institucijomis ir bendrai visa visuomene, tikėjimo, kad ji yra pajėgi susidoroti su iškilusiomis krizėmis“, – pastebėjo ekspertas.

Geriausias sprendimas

Diskusijoje „Kaip sukurti atsparią visuomenę? Lietuvos, Suomijos ir Švedijos įžvalgos“ apsilankę festivalio „Būtent!“ svečiai galės išgirsti ir daugiau istorijų apie tai, kaip Šiaurės šalims pavyko išugdyti tvirčiausią pasaulyje socialinį pasitikėjimą ir atsparumo kultūrą. Diskusijos dalyviai intriguoja, kad kvies svarstyti ir netikėtą klausimą: galbūt tam tikrų dalykų iš lietuvių gali pasimokyti ir Šiaurės šalys?

Pasak M.Damijonaičio, demokratinėje valstybėje diskusijos yra vienas svarbiausių būdų priimti geriausius sprendimus. „Vis dėlto, nepaisant brandos amžių pasiekusios nepriklausomybės, diskusijų kultūra Lietuvoje vis dar išgyvena paauglystės tarpsnį. Neretai pritrūksta suinteresuoto įsiklausymo ir pagarbos oponuojančiai pusei ar faktais pagrįstų argumentų.“

Norėdamos dalyvauti kokybiškoje diskusijoje, abi pusės turi būti atviros galimam pozicijos lankstumui ir norui rasti geriausią sprendimą. Neretai diskusijos viešojoje erdvėje perauga į ginčus, paremtus emocijomis, kai, nepaisant objektyvių faktų, įsikibus laikomasi išankstinių nuostatų. Diskusijų festivalis „Būtent!“ kaip tik ir moko mus mažiau ginčytis ir daugiau diskutuoti, kas taip pat prisideda prie visuomenės atsparumo stiprinimo“, – įžvalgomis dalijosi Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje patarėjas.