Vaikai ir sportas: atgrasyti gali tik per didelis spaudimas

Kaip pakelti nuo sofos

„Jei nepasirūpinsite, kad būtų kitaip, prieš darbą palikę vaiką prie kompiuterio, grįžę greičiausiai ten pat jį ir rasite“, – pirmiausia konstatuoja funkcinio sporto treneris Ž. Barakauskas.

Jis tiki, kad šių dienų realybėje, kai vaikai retai kviečia vieni kitus padūkti į kiemą, tėvai ir patys supranta – gerų sporto įpročių pradžiamokslis yra jų rankose.

„Aktyvios rutinos, taisyklių vaikams sukūrimas ir įsitraukimas į jas su šeima – geriausia įžanga tolesniems žingsniams link sporto. Iš savo patirties žinau, kad kuo tuos įpročius įdiegsi anksčiau ir natūraliau, tuo bus paprasčiau. Juk ir mūsų veikloms didelės įtakos turėjo tėvų elgesys ir pasirinkimai. Viskas prasideda nuo šeimos kasdienių įpročių – ar jie kasdien visur važiuoja automobiliu, ar vaikšto, ar keliauja į kalnus kopinėti ir slidinėti. Kuo skandinaviškesnis bus požiūris į judėjimą, tuo sveikatai bus geriau“, – sako kūno kultūros ugdymo specialistas.

„Nevežkite vaikų į būrelius ar sportus automobiliais – mūsų net didmiesčiai tokie nedideli, kad vaikai visur gali nuvažiuoti dviračiu ar viešuoju transportu patys. Ir tai bus pirmas, labai elementarus jų pastūmėjimas judėti“, – pataria treneris.

Aštuntus metus dirbdamas su vaikais ir paaugliais, jis įsitikinęs: jei sugebi su vaikais sukurti ne kontroliuojantį, o lygiavertį santykį, jei neatgrasai jų per dideliu griežtumu, nuo sofos gali pakelti ir labiausiai nemėgstančius sporto vaikus.

Žilvinas Barakauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Įgūdžiai praverčia suaugus

Funkcinio sporto treneris Ž. Barakauskas primena – vaikystėje ir paauglystėje suformuoti sporto įpročiai ir įgūdžiai išliks naudingi net tuo atveju, jei prasidėjus suaugusiojo gyvenimui jaunuolis nuo sporto atitrūks.

„Aktyviai sportavus jauname amžiuje, lengviau sugrįžti į sportą vėliau, kai jau atsiranda tikrasis sąmoningumas ir susiformuoja nuolatinio judėjimo poreikis, – sako treneris. – Sportavęs žmogus lengviau adaptuosis psichologiškai, lengviau toleruos fizinį stresą – jo negąsdins raumenų skausmas ir galimos nedidelės traumos, jis ramiau prisitaikys prie tam tikros sporto rutinos.“

Vaikystėje ir paauglystėje sportavę žmonės geriau jausis ir dėl to, kad jau turi taisyklingo judėjimo įgūdžių. „Trenerio ar draugų pastabos dėl netaisyklingai atliekamų pratimų kerta ir paauglių, ir suaugusiųjų savivertei. Tas matyti, kai į funkcinių treniruočių salę ateina, tarkim, krepšinį seniai žaidžiantys, bet niekada svorių nekilnoję paaugliai. Todėl labai sveika būtų perimti skandinavų metodą, kurie vaikus į atletinio ugdymo veiklas įtraukia jau nuo 12–14 metų“, – pastebi treneris.

Sportavęs žmogus lengviau adaptuosis psichologiškai, lengviau toleruos fizinį stresą.

Įvairiapusė nauda

Tėvai apie savo misiją nukreipiant vaikus į fizines veiklas turėtų galvoti nuo pat pirmųjų jų savarankiško judėjimo dienų.

„Kartais išsigąstame pirmųjų mikro traumų, kurios gali nutikti, kai vienų metų vaikas bando savo kūno galimybes bėgiodamas ar šokinėdamas. Tada imame juos varžyti ir saugoti. Apmaudu, nes tyrimai rodo, kad aktyvi pradžia labai naudinga besiformuojantiems vaikų sąnariams, sausgyslėms ir kaulams“, – sako Ž. Barakauskas.

Atėjus antrajam etapui, kai tėvai renka vaikams sportines veiklas, kurios atrodo tinkamos jų pomėgiams ar gebėjimams, dažniausiai išbandomos trys klasikinės sporto šakos – šokiai, karatė ar gimnastika. Dar pora metų vėliau tarp pasirinkimų atsiranda krepšinis ir futbolas, kur vaikai treniruotis kviečiami šiek tiek vėliau.

„Visos šios sporto šakos geros tuo, kad visapusiškai naudingos kūno tobulėjimui. O komandinis, grupinis sportas dar ir tuo, kad atveria labai svarbu periferinį matymą“, – sako Ž. Barakauskas.

Nauda: komandinis sportas turi įtakos vaiko asmenybės formavimuisi – jis skatina bendradarbiavimą, dalijimąsi, atsparumą, tikslų siekimą ir santykių kūrimą. / freepik.com nuotr.

Kada „augintis raumenis“?

Trečias etapas tėvams gali atrodyti kebliausias – kai ankstyvojoje paauglystėje, būdami maždaug 10–12 metų, berniukai ir mergaitės jau po truputį pradeda atsiriboti nuo aplinkinių nuomonės ir renkasi fizines veiklas patys.

Ilgą darbo su vaikais patirtį turintis treneris rekomenduoja savo vaikų nuo naujų veiklų nestabdyti, bet įvertinti, ar jos saugios.

„Jei 14-mečiui ar vos vyresniam paaugliui jau labai norisi ištrūkti į sporto klubą, kad užsiaugintų raumenų, tėvai turėtų pasirūpinti, kad jis turėtų trenerį ir sportuotų prižiūrimas, turėtų jam sudarytą treniruočių programą. Verta pažiūrėti ir trenerių ar klubo instagramą ar kitą viešąją informaciją – į ką tas klubas ir treneriai orientuotas, kokia jų sporto filosofija“, – pataria Ž. Barakauskas.

Vis dėlto treniruočių su svarmenimis treneris siūlo nebijoti: „Vienas amerikiečių tyrimas parodė, kad dauguma traumų svarmenų salėje susijusios su tuo, kad buvo nesaugiai naudojamas sporto inventorius. Tada pažeidžiamas ne stuburas, keliai ar kiti sąnariai, o plaštakos ir pėdos.“