Papasakojo apie svarbų A. Adamkienės indėlį: jos dėka išmokome dalintis ir padėti kitiems

– Kokios svorio užduotis teko poniai Almai kuriant prezidentienės, pirmosios šalies ponios vaidmenį, nes jai teko viską pradėti nuo nulio?

– Manau, jai tas pasikeitimas irgi buvo neįprastas, kaip ir visuomenei. Matyti ją visada šalia prezidento ne tik iškilmingiausiomis progomis. Prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma jam padėjo eiti prezidento pareigas. Jai reikėjo iškeisti ramų gyvenimą Čikagoje į viešą ir labai matomą gyvenimą Lietuvoje. Net teko sukurti mažytę raštinę prezidentienei, kur jai padėjo vienas žmogus visais klausimais, rūpinosi jos tvarkaraščiu. Jai pačiai teko pereiti prie gana apriboto gyvenimo. Mes turime suprasti, kad A. Adamkienė aukšto Amerikos federalinio pareigūno V. Adamkaus žmona atvažiavo labai gerai žinodama pirmųjų Amerikos ponių istorijas. Ir tai jai nebuvo nauja.

– Bet iki tol mes Lietuvoje neturėjome pirmosios ponios tradicijų?

– Mes neturėjome todėl, kad prezidentą A. Brazauską per oficialius vizitus lydėdavo dukros ar viena iš dukrų. Tam tikrą vaidmenį jos vaidino, bet tai nebuvo pirmosios ponios vaidmuo arba šeimininkės vaidmuo vizitų metu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokį netiesioginį vaidmenį šalies valdyme vaidina pirmosios ponios?

– Jis yra labai įvairus. Pavyzdžiui, JAV prezidento žmona Eleanora Roosevelt varė vos ne savo politiką, nes jos vyras  buvo ligonis. Kitos pirmosios ponios prisidėjo tokiose sferose, kurios joms tiko labiausiai. Tarkim, John F. Kennedy žmona Jacqueline Kennedy užsiėmė Baltųjų rūmų remontu, menais ir jų išsaugojimu. O štai ponia A. Adamkienė pasiėmė kitą nišą – užsiėmė vaikų globa, parama. Rengdavo vaikams iš visos Lietuvos kampelių šventes prezidentūroje, skirdavo lėšų paramai. Tai buvo nauja ir neįprasta. Manau, visuomenė priprato prie A. Adamkienės, kuri  praktiškai visada buvo šalia prezidento. Ji buvo artima vyro patarėja, tačiau mes negalime pasakyti, ar ji turėjo kokią nors įtaką šalies valdymui, ar ne.

– Labdara, ši tradicija, be abejo, yra ponios Almos palikimas Lietuvai. Kokį dar palikimą ji mums paliko?

– Nors jau daug gražių ir šiltų žodžių yra išsakyta, bet noriu pasikartoti, kad jos reikšmingas palikimas yra kaip žmonos, didžiausios vyro padėjėjos ir ištikimos bendražygės vaidmuo. Ji visuose darbuose palaikė vyrą. Galiu pasakyti, kad aš buvau tuose namuose Čikagoje, kurių jie atsisakė. Ir ji buvo griežtai prieš, kad jis kandidatuotų į prezidentus. Ir tai buvo nuoširdus nenoras, nes jai reikėjo radikaliai viską pakeisti. Nepaisant to, ji išliko ištikima jo bendražyge.

Per pirmą V. Adamkaus kadenciją jam patarinėjo V. Gaižauskaitė – žurnalistė, diplomatė, dabar – Mykolo Romerio universiteto rektoriaus patarėja. Kokia ponia Alma išliks jos atmintyje?

– Kokia A. Adamkienė išliks jūsų atmintyje?

– Pirmiausiai ji išliks visų tų, kurie su ja bendravo, širdyse. A. Adamkienė iš tiesų buvo tas žmogus, kuris tarsi nenorėdamas niekam daryti kokios nors įtakos, kuris nesiverždamas į eterį, darė visiems didelį poveikį. Ji spinduliavo gėriu, šiluma, išmintimi. Tuo metu mes visi, kurie dirbome kartu, gyvenome prezidentūroje tarsi viena draugiška šeima. Mus vienijo tie patys rūpesčiai, tie patys tikslai. Ir nors ponia Alma buvo ir neformalus, bet iš tiesų labai svarbus mūsų komandos narys.

Būtent ponios Almos dėka visi žinome, kad kalėdinių dovanų karavanas turi išvažiuoti ne tik nuo prezidentūros, kad kiekvienas turime kažką dovanoti kitam. 

– Apie jos filantropinę veiklą irgi nemažai kalbama. Tie mastai, kuriuos aprėpė jos įsteigtas fondas, buvo tikrai įspūdingi, palietė net r kaimo vietoves, kaimo vaikus. Ar viskas buvo taip paprasta?

– Ta jos veikla prasidėjo, kai ji atvyko į Lietuvą. Kartu su prezidentu važinėjant po įvairias Lietuvos vietoves, susitinkant su jaunimu, su vaikais, lankant mokyklas. Pamačiusi, kokia Lietuvoje yra didelė atskirtis, ji sutelkė visas savo jėgas, įkūrė tą fondą, nes jos tikslas buvo nešti šviesą, gėrį ir meilę visiems žmonėms. Nesvarbu, ar tai būtų vaikas, ar senelis, ar kitas žmogus, turintis problemų, ji turėjo didelį norą padėti ir prisidėti.

– Ponios Almos indėlis išties nemažas?

– Taip. Jos didelis nuopelnas ir tai, kad ji sutelkė ir netiesiogiai paskatino prisidėti prie tos labdaros ir kitus žmones, nes tai Lietuvoje buvo dar labai neįprastas dalykas. Prisiminkime, kaip dalis visuomenės prieštaringai sutiko pirmąjį Vienos pokylį. Daugelis buvo nusiteikę priešiškai, ne nesuprato jo paskirties, svarbos, ko tie išsipuošę ponai čia linksminasi. O būtent per tuos pokylius buvo surinkta daugybė pinigų, skirtų labdarai. Labai džiaugiuosi, kad ponios Almos ir V. Adamkaus pradėta labdaros, paramos veikla iš tiesų duoda didžiulį atgarsį. Kad tai tapo tradicija, nes pažiūrėkite, kokie šiandien mes dosnūs ir jautrūs, kaip aukojame ir padedame visi Ukrainos pabėgėliams. Ne veltui ta veikla buvo pradėta, nes ji turi tęstinumą. Dabar mes būtent ponios Almos dėka visi žinome, kad kalėdinių dovanų karavanas turi išvažiuoti ne tik nuo prezidentūros, kad kiekvienas turime kažką dovanoti kitam. Ir kad tuomet visiems Lietuvoje bus geriau.