Tarp 1 500 avių gyvenančio pulkininko misija – didvyrių atminimas

Avių muziejui Jaroslavas Banevičius kol kas sako "stop". "Avis nėra asmenybė, palauks, nes šiame gyvenime man nedaug liko, – įsitikinęs skandalinga asmenybe tituluotas, dabar apie 1 500 avių auginantis 78 metų ūkininkas. – Noriu aprašyti 1863 m. sukilimą, įamžinti knygnešius, Lietuvos partizanų kovas."

Pasitiko vilkėdamas uniforma

Į Raseinių rajoną, Akstinų kaimą, kur 175 ha žemės plotą prie Dubysos lankų turi J.Banevičius, atvykstame sutemus.

Galingu prožektoriumi apšviesdamas du paminklus avims ir garsių Lietuvos partizanų alėją su jų nuotraukomis ir atminimo žodžiais, Jaroslavas mus pasitinka vilkėdamas Lietuvos partizanų pulkininko apranga.

Jo krūtinę puošia medaliai, tarp jų – Vytauto laisvės kovų Didžiojo Kryžiaus ordinas.

"Gavau už ypatingus nuopelnus saugant Lietuvos laisvės kovų atminimą. Taip nusprendė Laisvės kovų įamžinimo komiteto nariai", – taria Jaroslavas vienoje iš dviejų 750 kv. m ploto fermų. Jų garduose jis ne tik augina avis, bet ir turi įsirengęs keturis kambarėlius.

Lietuvos laisvės kovų įamžinimo memorialo komiteto steigėjas ir pirmininkas fermoje gyvena jau apie dešimt metų. Vienas.

Kartu su juo gyvena tik apie 1 500 prancūziškų ir vokiškų avių – merinosų, prekosų sufolkų, juodgalvių. Dar – keliasdešimt vištų, kalakutų, kelių rūšių povų (tarp jų ir Lietuvoje itin retų žaliųjų), viena kiaulė. Ir septyni darbininkai.

"Čia ir miegu", – bene vienintelis fermoje labiau šildomas pasiturinčio ūkininko kambarėlis kiek senamadiškas ir itin kuklus – senas stalas, kėdės, fotelis, lova, sekcija, paveikslai, Lietuvos simbolika ir daugybė istorinių knygų.

Kitame, šaltame, svečių kambaryje su baldakimą primenančia lova kabo avių paveikslai, stovi avių statulėlės ir skulptūros iš medžio, porceliano, stiklo, molio.
Neatsitiktinai mūsų pokalbis kukliame fermoje įrengtame kambarėlyje šokinėja nuo partizanų kovų už laisvę iki avių ir mėsos.

Dvylikos nužudė stribą

"Negalvokite, kad esu kažkoks pižonas ir norėjau pasipuikuoti kariškio apranga. Noriu pagerbti tų žmonių atminimą ir pralietą kraują, – įtartiną žvilgsnį pastebi Jaroslavas. – Buvau partizanų ryšininkas, nušoviau kelis kagėbistus. Pirmą nupyliau būdamas dvylikos metų."

Išvydęs nustebusį žvilgsnį Jaroslavas prisimena įvykį, kai dar gyveno Vosiliškėse, netoli Grinkiškio.

Jis nepamiršo naikintojų bataliono stribų žudomų lietuvių, kurių kūnus numesdavo turgaus aikštėje.

"Man buvo šokas, kai pamačiau nušautą savo mokytoją Joną Kardaną. Dar į jo krūtinę buvo įgrūstas pagalys, o stribai šokinėjo ant kūno", – kalbant apie partizanų kovas, Lietuvą J.Banevičiaus balsas trūkčioja, o akyse labai greitai sublizga ašaros.

Iš pradžių gavęs du litrus naminukės jis nunešė stribams, o šiems nusitašius, pavogė du automatus, kuriuos nunešė pasipriešinimo apygardos partizanų vadui Paliūnui.
"O girtą kagėbistą nušoviau karabinu. Buvau pasimokęs šaudyti į taikinį. Negalima tyčiotis iš žmonių, gyvuliai taip nedaro, – kerštu džiaugiasi Jaroslavas. – Noriu įamžinti partizanų atminimą, įrengti alėją su 80 vadų ir žinomų sukilėlių nuotraukomis, aprašymais, skulptūromis. Noriu padėkoti žmonėms, kurie atidavė savo gyvenimą kovai su Lietuvos priešais."

"Avies medžioklė"

Kodėl jis gyvena čia vienas, tarp avių? Nors žmona medikė Rita Banevičienė ir dukra muzikos mokytoja – Kaune?

Bolševikai atėmė senelių žemę, kurią J.Banevičius susigrąžino: jis rodo Kražių sukilime dalyvavusio ir pakarto tėvo senelio nuotraukas.

Kodėl būtent avys?

"Katalikai neatsitiktinai pasirinko šį gyvūnėlį. Kad ir kas nutiktų, avis ramiai pasitinka mirtį. Žmogus, eidamas gyvenimo keliu, kovodamas už dvasią, žmogišką vertę, tautos išlikimą, neturėtų bijoti mirties. Kodėl okupantai, vokiečiai ar rusai, stengėsi sunaikinti genofondą? Kad niekas negalėtų priešintis. Todėl naikino žodį, kalbą, knygnešius", – aiškina ūkininkas ir vėl rodo šūsnį nuotraukų.

Po akimirkos vėl kalbamės apie avis.

Jaroslavas neslepia, kad skaitė garsią japonų kultinio japonų rašytojo Haruki Murakami knygą "Avies medžioklė": atvežė vienas iš daugelio pas jį atvykstančių ir mėgstančių nuoširdžiai bendrauti intelektualų.

Jis žarsto komplimentus dažniausiai apie aštuonerius metus gyvenančioms avims.

"Mitas, kad avys turi specifinį kvapą. Jei nekerpi vilnos, laikai ant drėgno kraiko, tuomet ir atsiranda kvapas, – it kirviu kerta Jaroslavas. – Mano aviena skani, pabando žmonės ir negali pamiršti. Avys negers bet kokio vandens, jaučia herbicidus, mėgsta gėlytes, ganosi, kur daug vaistažolių. Merinosai stambūs kaip buliai, išauga iki 140–150 kg. Kitos avys – smulkesnės, bet raumeningos. Didelės šlaunys, nugarinė  tinka rūkymui. Ant šonkauliukų daug mėsos, o metų amžiaus avinuko mėsa minkšta, net kaulą galima valgyti kaip kremzlę. Reikia natūraliai marinuoti su česnakais, pipirais, druska, svogūnais 3–4 dienas. Barščiai su aviena – pasaka, dar ant keptuvės bulvių pasikepi – delikatesas!"

Kartą buvo užpultas

Fermos koridoriuje, kaip ir avių garduose, padvelkia vėsa.

Džeris, Laika, Margaakė, Sasyska – vardija Jaroslavas šunų vardus ir pradaro duris į avių karalystę, kur pasigirsta mekenimas choru.

"Aš jų visų nepažįstu, o mane jos puikiai atskiria. Jaučia iš toli. Nemušu jų, nesityčioju iš gyvulių, – pasisveikina su avimis Jaroslavas. – Jos atskiria 30 vaizdų, atpažįsta tris keturis žmones. Jei išalksta, man skundžiasi. Esu ne vienai avytei padėjęs į pasaulį atkeliauti."

Tiesa, kartą Jaroslavą avinas išgąsdino. Ūkininkas norėjo padėti vienai patelei, kuriai sunkiai sekėsi į pasaulį atsivesti ėriuką.

"Avinas suprato kitaip, todėl smarkiai man bakstelėjo. Nuskriejau du metrus ir pabėgau iš gardo, – šyptelėja Jaroslavas. – Kartą avinas nužudė girtą kagėbistą. Mano tėvą apkaltino žmogžudyste ir suėmė, tačiau atvykusi komisija nustatė, kad žudikas buvo avinas. Rado kraujo ant ragų."

Žmogus ir avis turi bendrų savybių: jie atsargūs, dauguma ramūs, apsvarsto savo žingsnius. "Tiesa, avys labai myli savo vaikelius, aplaižo, maitina, iš visų jėgų saugo gyvybę, – atsidūsta J.Banevičius. – Ir nepalieka vaikelių kaip kai kurios motinos prie gyvybės langelių, o kitos savo kūdikius net išmeta ir nužudo."

Paklausus apie pasklidusią smarvę, Jaroslavas mostelėja kiaulės gardo link: "Čia nuo jos. Paskutinė, daugiau nereikės, pabodo! Ji ir ėriuką sudraskė, ėda bet ką, nepalyginsi su avimis. Beje, nuo vienos avies nukerpame apie 3–4 kg vilnos, kurią gabename į Rusiją – ten ji naudojama jurtoms."

Nesmerks suklupusio, bet pakilusio

Grįžęs į kambarėlį Jaroslavas vėl užmiršta avis: dabar jis rašo knygą Lietuvos partizanų istorijoms ir sukilimui atminti.

Jis studijuoja ir žmonių nuopuolius, pakilimus, vertybes: "Išmestas iš universiteto žmogus išrado šviestuvą, atstumtas Einsteinas sukūrė pasauliui didelės įtakos turinčias teorijas. Penketukininkai neretai kopijuoja, mėgsta įtikti, tačiau neturi saviraiškos."

Po akimirkos ūkininkas jau rodo atributiką, medalius, vėliavas, nuotraukas.

"Vienam neliūdna, gerbiamas žurnaliste, rašau, skaitau, – J.Banevičius prisimena prancūzų rašytoją Victorą Hugo. – Kodėl Žanas Valžanas tapo nusikaltėliu? Išalkęs ėjo pro kepyklą ir pavogė kepalėlį duonos. Ir prasidėjo jo kitas kelias. Garsūs dailininkai kentėjo, bet kūrė. Kančia – tarsi žirgas, stimulas, nešantis į ieškojimą. Negali smerkti parkritusio, suklupusio, jei jis sugebėjo atsikelti. Tragedija – dabartinė santvarka. Valdininkai galvoja, kad jie yra amžini, sprendžia žmonių likimus, neturėdami dūšios, nesuprasdami, kad reikia kurti ir kažką palikti po savęs, o ne žlugdyti."

Negalima menkinti tautų

Vienam jam neliūdna, nes vienatvę užgožia darbas, skaitymas.

"Noriu kažką padaryti. Liaudyje sakoma, kad brastoje žirgai nekinkomi. Mano liūdesys – kaip ėjimas iš brastos, – aiškina ūkininkas. – Ar nesiskirs žmona? Oi, su Rita dažnai matomės. Ji mane supranta, puikiai palaiko ir nepamiršta vertybių. Neims kyšių, neparduos savo sielos ir įsitikinimų. Niekada nepamirš, kad jos tėtis Antano Smetonos laikais tarnavo garbės sargyboje ir vėliau buvo ištremtas į Sibirą."

Neretai Jaroslavas prabunda naktimis ir skaito. Kruopščiai studijuoja pasipriešinimo kelią, meilę tėvynei diegusių pedagogų darbus.

"Gydytojai, kurie kyšiuko norėjo, visaip elgdavosi, o mokytojai, pedagogai, filosofai nemokėjo veidmainiauti, daug nuveikė šviesdami tautą ir kovodami su priešais, – tikina Jaroslavas. – Nuoširdumas – tramplinas prieš didelį šuolį."