Skurstantiesiems reikia ir žuvies, ir meškerės

Vien pašalpos neišgelbės

Kodėl tam skirdami nemažai lėšų, nemažos jų dalies iš skurdo neištraukiame, atsakymų ieškome interviu su valstybės kontrolieriaus pavaduotoju Mindaugu Macijausku.

– Lietuvos skurdo rizikos lygio rodikliai – treti pagal blogumą ES. Ar skiriame per mažai lėšų, o gal jos naudojamos neefektyviai ir netaikliai?

– Aukščiausioji audito institucija (Valstybės kontrolė, VK) atliko socialinės paramos auditą, kuriame vertinta, ar šios paramos sistema sudaro galimybes patenkinti minimalius skurdžiai gyvenančiųjų vartojimo poreikius ir ar savivaldybės naudoja įsitraukimo į darbo rinką skatinimo priemones. Deja, minimalūs vartojimo poreikiai neužtikrinami, savivaldybės, dalydamos paramą, neatsižvelgia į individualią paramos gavėjo situaciją ir nederina išmokų su kitomis paramos formomis – lengvatomis ir paslaugomis, nepanaudoja įsidarbinti skatinančių priemonių.

Tada dalis žmonių įpranta gyventi iš pašalpų: 46 proc. socialinės paramos gavėjų be pertraukų ją gavo ilgiau kaip metus, o 36 proc. – penkerius metus su pertraukomis. Per auditą radome net tokį atvejį, kai žmogui socialinė parama buvo skiriama ilgiau nei dešimt metų.

Be to, socialinė parama turi būti skiriama visiems, kuriems ji reikalinga, net jei jie patys į savivaldybę nesikreipė. Tačiau skurdžiai gyvenančių asmenų ieškoma remiantis pavienėmis iniciatyvomis.

M.Macijausko teigimu, Lietuvoje socialinis verslas turėtų būti skatinamas, kad labiau prisidėtų gerinant socialinę aplinką. (Valstybės kontrolės nuotr.)

– Jei, kaip nustatyta, tik 14 proc. namų ūkių socialinė parama padėjo užtikrinti minimalius vartojimo poreikius – 245 eurai vienam šeimos nariui, kodėl savivaldybės panaudoja tik pusę socialinei paramai skirtų lėšų?

– Įstatymais nustatyti išmokų ir kompensacijų dydžiai, tokius savivaldybės ir privalo taikyti. Pavyzdžiui, valstybės remiamų pajamų dydis, nuo kurio priklauso pašalpos dydis, 2018 m. buvo 122 eurai. Tačiau savivaldybės gali žmones remti papildomai – mokėti vienkartines, santykines, periodines ir tikslines pašalpas, bet ne visos jas skiria.

Parama neturėtų orientuotis tik į piniginę formą – minimalius vartojimo poreikius turėtų užtikrinti visų paramos formų derinys. Todėl viena iš mūsų pateiktų rekomendacijų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM) – sukurti ir savivaldybėse taikyti kompleksinio socialinės paramos teikimo modelį, kuris leistų nustatyti, planuoti ir stebėti asmeniui skirtą socialinę paramą ir jos veiksmingumą.

– Užpernai socialinei paramai skirta 1,2 mlrd. eurų. Tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Europos Komisijos (EK) išvada, kad Lietuvoje taikomų priemonių poveikis skurdo ir pajamų skirtumų mažinimui mažesnis nei vidutinis ES. Kodėl?

– 2018 m. 312 tūkst. žmonių gyveno žemiau absoliučios skurdo ribos. Socialinėmis išmokomis (išskyrus pensijas) užpernai absoliutaus skurdo lygį pavyko sumažinti 5,7 proc., o patenkančių į skurdo rizikos grupę asmenų skaičių – 6,8 proc. Tačiau, pavyzdžiui, Suomijoje paslaugomis ir išmokomis patenkančių į skurdo rizikos grupę asmenų skaičius sumažintas 14 proc.

Pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvoje socialinė parama neefektyvi, ir yra tai, kad neatsižvelgiama į individualius poreikius, tarpusavyje nederinamos finansinės išmokos su lengvatomis ir paslaugomis, taip neskatinant grįžti į darbo rinką.

Įsidarbina tik nedaugelis

– Vadinasi, parama pinigais skatina būti valstybės išlaikytiniais?

– Kiekvienas atvejis labai individualus. Sprendimai dėl paramos priimami savivaldybėse, asmeniškai bendraujant su kiekvienu asmeniu. Tačiau mūsų audito rezultatai rodo, kad savivaldybėse, teikiant socialinę paramą, nėra vertinama, ar skiriamos socialinės paramos formos užtikrins minimalius vartojimo poreikius, o galinčius dirbti asmenis integruos į darbo rinką. Be to, socialinę paramą gaunančiam asmeniui įsidarbinus, yra galimybė dar metus mokėti ir socialinę išmoką, tačiau, kaip nustatė auditas, ją gavo tik 18 proc.

Taip, dalis tų žmonių negali dirbti dėl amžiaus, ligos, kitų aplinkybių ar tiesiog pasirinko tokį gyvenimo būdą. Tačiau galintys dirbti turi būti skatinami įsitraukti į darbo rinką ir tam turi būti sudaromos galimybės. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena kaimiškoje vietovėje, kur viešojo transporto nedaug, o savo automobilio jis neturi, jam sudėtinga tiek susirasti darbą, tiek nuvykti į darbo vietą. Tad gal jam reikia transporto paslaugų. Kitas gal negali įsidarbinti, nes turi mažų vaikų, o darželio arba nėra, arba jame trūksta vietų. Tokiam asmeniui reikia vaikų priežiūros pagalbos. Tačiau audito rezultatai parodė, kad savivaldybės neišsiaiškina, kokie yra tikrieji gyventojų paslaugų poreikiai.

Kaip sakoma, yra meškerė ir yra žuvis. Mūsų siekis – kad būtų duodama ir meškerė, ir žuvis, juos derinant. Dabar valstybė duoda žuvį, bet neišgali duoti tokią didelę, kad žmogus išsimaitintų. Kitu atveju duoda ir meškerę, bet iš jos nedaug naudos, jei aplinkui nėra kur žvejoti.

– Tačiau tik 27 proc. baigusiųjų Užimtumo didinimo programą įsidarbino, o po pusmečio darbo rinkoje teliko šeši iš šimto. Gal programos vykdomos tik formaliai?

– Paprastai įdarbinama tik laikino pobūdžio darbams, o viešieji darbai sezoniniai, trumpalaikiai – žmogus pašluoja gatvę ar nuvalo sniegą. Siekdama padidinti savivaldybių vykdomų Užimtumo didinimo programų, pagal kurias jos gali teikti įvairias socialinės įtraukties ir įsitvirtinimo darbo rinkoje paslaugas, efektyvumą, SADM inicijavo bandomąjį projektą šešiose savivaldybėse, kuriuo numatoma sukurti Užimtumo skatinimo modelį.

Viena didžiausią problemų, kad nėra bendro visų institucijų – Užimtumo tarnybos, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų – veiklų koordinavimo ir kompleksinio požiūrio, kaip padėti asmenims ir kokios paslaugos įgalintų juos įsidarbinti.

Valstybė pajėgi nepriteklių kenčiantiems žmonėms duoti žuvį, bet nepakankamo dydžio. Pasiūlo ir meškerę, tačiau kas iš jos, jei arti nėra, kur žvejoti.

Reikia naujų formų

– Gal laikas ieškoti naujų kovos su skurdu formų, jei ligšiolinės neveikia? Štai 2006 m. Nobelio taikos premija skirta Bangladešo ekonomistui Muhammadui Yunusui ir jo įkurtam bankui "Grameen", kuris teikia paskolas neturtingiems smulkiems verslininkams be jokių finansinių garantijų.

– Pastaraisiais metais Lietuvoje imamasi tam tikrų priemonių skurdui mažinti, padidintas valstybės remiamų pajamų dydis, pradėtos mokėti universalios išmokos vaikams, patobulinti socialinės paramos išmokas reglamentuojantys teisės aktai. Mūsų atlikto audito ataskaitoje taip pat pateikėme daug rekomendacijų, susijusių su socialinės paramos sistemos tobulinimu. Tikime, kad jas įgyvendinus situacija keisis.

– Ar mums tiktų britų socialinių įmonių ir universalių kreditų sistema, pristatyta VK organizuotoje "Signals" konferencijoje?

– Junginėje Karalystėje (JK) veikiantis socialinio verslo modelis – tai atviroje rinkoje veikiančios įmonės, kurios siekia ne tik naudos akcininkams, bet savo veikla sprendžia ir įvairias socialines, aplinkosaugos bei kitas problemas. Kaip "Signals" konferencijoje pristatė profesorė Jo Pritchard, socialinis verslas įtraukia pažeidžiamas visuomenės grupes, taip mažindamas jų socialinę atskirtį, ir prisideda prie įvairių socialinį poveikį turinčių paslaugų, produktų kūrimo. O tai gali būti vienas iš sprendimų, mažinant skurdą ir pajamų nelygybę.

Pasak JK profesorės, socialinio verslo plėtrai ir sėkmei svarbu ne tik sukurtos sąlygos bei teisinė aplinka. Svarbiau yra visuomenės mentaliteto pokyčiai ir požiūris į verslo misiją. Šiais laikais jauniems žmonėms ypač rūpi kurti netradicinį verslą, kuriuo siekiama ne tik pelno, bet ir socialinės vertės – planetos išsaugojimo, socialinės atskirties, skurdo mažinimo ir kt.

Tad Lietuvoje socialinis verslas turėtų būti skatinamas, kad labiau prisidėtų prie socialinės aplinkos gerinimo. Beje, jau turime tokio verslo pavyzdžių, pavyzdžiui, kavinė "Pirmas blynas" įtraukia asmenis su negalia.

Skurdą mažina švietimas

– Pasaulis jau rado atsakymą, kaip mažinti skurdą labiausiai nepriteklius kenčiančiose šalyse. Už surastą receptą prieš kelis mėnesius Nobelio premija ekonomikos srityje paskirta amerikiečiams Abhijitui Banerjee ir Michaeliui Kremeriui bei prancūzei Esther Duflo. O receptas paprastas – stiprinti švietimą. Tiesa, jei tiksliau – visų pirma, investuoti į vaistus nuo kirmėlių, kad vaikai nepraleidinėtų pamokų, nes, pagal tyrimus, nei išmanioji lenta, nei naujas vadovėlis ar net geriau apmokamas mokytojas nepadeda žymiai kelti švietimo lygio, o tik tai, kad vaikai daugiau mokytųsi.

– Nėra vieno recepto skurdui įveikti, nes jo priežastys kompleksinės. Vis dėlto pripažįstama, kad švietimo įtaka tam didžiausia. Esminis dalykas – užtikrinti tinkamą išsilavinimą visose šalies mokyklose, valstybė turi sudaryti visiems vienodas sąlygas gauti kokybišką ugdymą. Suomiai tokią sistemą turi. Tačiau Lietuvoje taip nėra, ir vaikai, ypač iš kaimiškųjų vietovių, mažų miestelių, gaudami santykinai prastesnį ugdymą, turi mažesnes galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą, o ateityje siekti gerai apmokamos darbo vietos. Taip netiesiogiai užprogramuojamos ateities socialinės problemos.

– EK atstovas Laurentas Sensas Lietuvą pavadino paradokso valstybe: švietimo ar sveikatos apsaugos sritims skiriame panašiai tokį pat BVP procentą kaip ES ir EBPO šalių vidurkis, tačiau pagal šių sričių rezultatus esame žemiau minėtų šalių vidurkio. Kokios to priežastys?

– Visų pirma, turime didelį mokyklų ir gydymo įstaigų tinklą, kuris mažinamas, bet ne tiek, kiek valstybėje yra sumažėję gyventojų. Išlaikyti ir renovuoti senų pastatus skiriame dideles lėšas, tad apie pusė švietimui skirtų lėšų nueina ne ugdymui, o pastatams išlaikyti. Turime mažas mokyklas su jungtinėmis klasėmis, vaikų pasiekimų kokybė prastesnė nei daugelyje didesnių mokyklų.

Panaši situacija ir sveikatos apsaugoje. Priežastis paprasta: per tiek metų nesugebėjome priimti švietimo ir sveikatos tinklų pertvarkos sprendimų.

– Estijai tai pavyko. Ar mums netiktų jų pavyzdys?

– Estai ėmėsi nepopuliarios reformos, sukėlusios ir nepasitenkinimo, bet nenukrypo nuo kurso, ir dabar yra viena sėkmingiausių pagal švietimą šalių. Bet jie pradėjo reformą jau daugiau nei prieš dešimt metų, be to, reformą lengviau įgyvendinti nedidelėje šalyje, o Estija mažesnė už Lietuvą. Žinoma, daug lėmė ir tai, kad estai labai orientuoti į rezultatą, į ugdymo kokybę ir moksleivių pasiekimus.

– Ką galėtume pritaikyti iš estų patirties? Pakeisti požiūrį taip, kad svarbiausia būtų rezultatas ir pokytis.

– Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys "Signals" konferencijoje pabrėžė: jei švietimo lygis pakiltų iki EBPO vidurkio, atsipirktų visos į šią sritį įdėtos išlaidos. Atrodo, gal reikia skirti didelę injekciją į švietimą ir tikėtis grąžos visose kitose srityse? Tik ar verta, kol pusė lėšų tenka pastatams išlaikyti?

Tikrai neverta šiuo metu kalbėti apie didelę injekciją į švietimą. Kaip nustatėme viename iš mūsų atliktų bendrojo ugdymo auditų, peržiūrėjus mokyklų tinklą ir taip atrasime lėšų ugdymo kokybei gerinti.

– Tai ką daryti, kad viešajam sektoriui skiriami pinigai taptų investicijomis, o ne tik išlaidomis?

– Turime galvoti, kokio tikslo siekiame, ko tikimės skirdami valstybės biudžeto lėšas, atlikti kaštų ir naudos analizę, kad įvertintume, ar mūsų investicijos atsipirks ir duos grąžą. Daugeliu atveju apie tai pamirštame ir to nedarome. Ir su turimais ištekliais galime pasiekti geresnių rezultatų, kitokios gerovės valstybės, tik juos reikia panaudoti efektyviai.