Senolis priverstas skaičiuoti kiekvieną centą.

"Šiandien rytą pradėjome mieste. Atvykome į "Maximą" prie bažnyčios, išlipome iš mašinos, nuėjome apsipirkti. Grįžus prie mūsų ateina senelis, tvarkingas, švariai apsirengęs, su ašarom akyse, ir sako: "Laba diena, man labai gėda ir nesmagu, mano pensija labai maža, 198 eurai. Labai noriu valgyti. Žmoną palaidojau neseniai, vaikučių neturiu". 

Moteris su savo vyru davė senoliui pinigėlių. Jis padėkojo ir apsiverkė.

"Tada mes nutarėme seneliui nupirkti maisto.  Nupirkome įvairių sriubyčių, makaronų, kruopų, obuolių, duonos, atsigerti. Tačiau grįžę jo neradome. Paieškoję pamatėme vyrą sėdintį prie parduotuvės.  Apsidžiaugėme jį pastebėję. Iš tolo pamatęs mus jis nusišypsojo", - rašo moteris. 

"Senelis parodė, ką nusipirko už mūsų duotus pinigėlius, o mes jam pasakėme, kad atvežėme dar šiek tiek produktų. Jis susigraudino ir sako ''ačiū jums, jūs nuostabūs vaikučiai'', - jautriu įrašu dalijasi moteris. 

Jai senelis papasakojo, kad 20 metų dirbo mokytoju. Kadangi tais laikais mokytojų atlyginimai buvo maži, tai ir pensija tokia maža. Jos užtenka tik mokesčiams. O juk reikia ir maisto, ir vaistų.

Senelis papasakojo, kad buvo nuėjęs į savivaldybę. Jam ten pareiškė: "Gaunat pensiją, tai ko dar norit".

"Šiam vyrui mėnesiui pragyventi lieka 12 eurų. Taip gaila jo pasidarė. Noriu jūsų paprašyti, kas galite padėkite bent vienu produktu. Nežinia, kokia bus mūsų senatvė ir kaip mes gyvensime.

Senelis tikrai neprasigėres, jis tiesiog nori valgyti.Skaudu, kai tokie žmonės palikti likimo valiai.  Susimąstykite, miela Marijampolės savivaldybe. Ir turėkite bent kažkiek gėdos atsisakyti padėti šiam seneliui ir tokiems kaip jis, nes jų yra ne vienas", -- rašo marijampolietė.