Norvegija ir Lietuva – du aukštojo mokslo scenarijai

  • Teksto dydis:

Norvegijos universitetams svarbūs ne reitingai, o kokybės priežiūra, tarptautiškumas. Jei yra galimybė tam tikroje srityje pasiekti proveržį – suteikiamas maksimalus finansavimas. Juk šitaip Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU) ir pelnė Nobelio premiją – po to, kai skyrė daug lėšų tam tikrai medicinos mokslų sričiai, kurioje tai galėjo įvykti.

Prieš šešerius metus NTNU mokslininkai May-Britt Moser ir Edvardas I.Moseris buvo įvertinti Nobelio premija – už atrastą savotišką vidinę žinduolių "GPS sistemą", smegenų ląsteles, kurios padeda orientuotis, rasti kelią. Ką reiškia tokiame kontekste kažkoks reitingas? Stipri nacionalinė sistema savaime sukuria atsvarą nereikalingiems tarptautiniams kompleksams – sako NTNU profesorius filosofas Gediminas Karoblis, bendradarbiaujantis su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU). Pasaulio banko duomenimis, Norvegija skiria net 2,11 proc. savo BVP mokslui ir pažangai, o Lietuva – vos 0,89 proc.

Naudinga patirtis

Profesorius tikina, kad Lietuva galėtų pasisemti daug patirties iš norvegų, kurių požiūris į švietimo organizavimą yra itin paprastas. Pirmiausia, aukštąjį mokslą dosniai finansuoja valstybė – studentai už jį visai nemoka, o universitetai valstybės paramą studijų programoms gauna priklausomai nuo to, kiek absolventų jie išleido prieš dvejus metus. G.Karoblio teigimu, tai atsiperka – aukštojo mokslo institucijos tampa inovacijų centrais, kurie ne tik atneša pelną valstybei, bet ir sulaukia tarptautinio pripažinimo. Svarbu ir tai, kad studentų krepšeliai siejami su atliktu darbu, o ne su studentų medžiojimu. Dvejų metų laikotarpis leidžia universitetams geriau planuoti savo biudžetą.

Dėsningas tokio įdirbio rezultatas pastebimas ir tame pačiame NTNU – tai vienas pagrindinių Norvegijos technologinių centrų, dėl kurio šalis tapo ir žuvininkystės lydere pasaulyje.

Naujausios sociologinės apklausos rodo, kad norvegai daugiau gerovės ateityje tikisi sulaukti ne iš naftos sektoriaus, bet iš žuvininkystės ir jūros tyrimų. Žmonės tiki, kad gerovę jiems suteikia mokslas ir švietimas.

Yra dalykų, kurių negalima reitinguoti, – kaip tėvams savo vaikų, taip ir universitetų.

Skatina bendradarbiauti

"Norvegijoje yra Aukštojo mokslo ir tarptautinių mokslo ryšių departamentas, skatinantis universitetus bendradarbiauti, plėtoti aukštesnės kokybės studijų programas. Būtent Vyriausybės iniciatyva ir lėšomis NTNU prisijungė regionines aukštąsias mokyklas ir tapo didžiausiu universitetu šalyje. Susijungimai padeda mažesnėms akademijoms kelti konkurencingumą – pavyzdžiui, kai kelios kaimyninės aukštosios mokyklos buvo prijungtos prie NTNU, smarkiai pakilo jų mokslo ir studijų kokybė, atsiradus prieigai prie universiteto išteklių, tarptautinių ryšių, statuso. Net aš pats tai pajaučiau, kai universitetas apribojo mano "Erasmus" mainų keliones, kad naujųjų padalinių dėstytojai galėtų daugiau keliauti", – paaiškina prof. G.Karoblis.

Pasak jo, kitas ne mažiau svarbus faktorius, padedantis norvegams lyderiauti aukštajame moksle – autonomija, valstybės suteikiama laisvė, pavyzdžiui, patiems universitetams akredituoti savo programas, panašiai kaip Didžiojoje Britanijoje. Universitetais pasitikima, o jie patys užsiima savęs vertinimu, nuolatine analize.

Nepriklausomas savęs vertinimas, be nurodymų iš viršaus yra būdingas pažangioms valstybėms – tai yra vienas iš XXI a. švietimo ženklų. Deja, mokslininkas pastebi, kad Lietuva šiuo atžvilgiu yra dar įstrigusi praeityje: čia vyrauja biurokratija ir centralizuotas švietimo valdymas.

"Valstybė, kuri didina biurokratų skaičių, yra autokratinio tipo – ji nepasitiki universitetais ir siekia, kad kažkas su geležine letena juos vertintų, bet visai nereikalauja nuolatinio savęs vertinimo. Čia paradoksas – Lietuvoje mokytojai, dėstytojai, universitetai nuolat atsiskaito centrinei institucijai, kaip Rusijos imperijos laikais, bet nėra skatinami patys save vertinti", – pastebi G.Karoblis.

Beprasmiai reitingai

Anot jo, tarptautiškumas taip pat turėtų būti tikras, o ne imituojamas. Norvegijos universitetuose jis skatinamas visose srityse – samdant tarptautinius ekspertus vertinant studijas, skelbiant paskaitų medžiagą angliškai, reikalaujant, kad visi bakalauro studentai bent semestrą išvyktų studijuoti į užsienį. Svarbu pažymėti, kad magistro baigiamuosius darbus vertina ir išoriniai ekspertai, kitų užsienio universitetų profesoriai.

Nepaisant to, į tarptautinius reitingus Norvegijoje žiūrima atsargiai – jų nesureikšminant, dalyvaujant dažnai labiau iš solidarumo su kitomis valstybėmis, o ne tikint tokių vertinimų prestižu ar svarba. Priešingai – nerimaujama, kad žurnalistai reitingus interpretuoja klaidingai.

"Yra dalykų, kurių negalima reitinguoti, – kaip tėvams savo vaikų, taip ir universitetų. Panašų galima lyginti tik su panašiu. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje universitetai skirstomi į tuos, kurie priklauso Russell grupei, ir tuos, kurie nepriklauso, – skirtumas tarp jų yra kaip tarp Lietuvos ir Kinijos. O reitingai juk įveda bendrą platformą visiems – ir visi supanašėja. Fizikoje tai vadinama šilumine mirtimi: jei dviejuose kambariuose yra skirtingos temperatūros, atidarius duris jos supanašės. Sistemose, kur lyginami ypač dideli kiekiai veikėjų ar institucijų, šis supanašėjimas neišvengiamas. O mokslui ir proveržiui būtini skirtumai: tai yra evoliucinės raidos pagrindas", – dėsto prof. G.Karoblis.

Pasak jo, reitingų problema yra ta, kad jie dažnai bando tarpusavyje lyginti universitetus, kurie turi mažai bendro arba kurių stiprybės yra skirtingos sritys. Be to, filosofo manymu, tokie reitingai neišvengiamai skatina standartizaciją – taikymąsi prie visiems vienodų principų, reikalavimų, kurie be reikalo įspraudžia į rėmus ir neleidžia iki galo atskleisti vieno ar kito universiteto pranašumų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių