Kaip veikia propaganda animaciniuose serialuose? Kodėl autoritariniai režimai investuoja į animaciją, kiną ir kitą pramoginį turinį? Ar vaikams skirtas serialas iš tiesų gali formuoti požiūrį į valstybę? Kur baigiasi kultūra ir prasideda informacinis karas?
„Žinių radijo“ laidoje „Informacijos anatomija“ apie tai pasakojo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas, docentas dr. Mantas Martišius.
– Kas iš tiesų įvyko su šiuo animaciniu serialu?
– Šis animacinis filmas sukurtas Rusijoje. Pagrindinė jo veikėja rengiasi rusiškais tautiniais drabužiais, o lokys yra dažnas rusų pasakų herojus. Viskas atrodo labai rusiška, tačiau pagal dokumentus tai yra Europos Sąjungos, tiksliau – Kipro, prekės ženklas.
Čia tas pats, jei sakytume: kvaksi kaip antis, plaukia kaip antis, bet tai ne antis, o arklys, nes taip parašyta dokumentuose. Būtent šis neteisybės jausmas labai skaudina, todėl ir kyla pasipiktinimas.
– Ar teiginiai, kad serialas gali formuoti pozityvų požiūrį į Rusiją, yra teisingi?
– Tame yra dalis tiesos. Logika labai paprasta: iš vaikų užauga jauni žmonės, iš jaunų žmonių – suaugusieji. Jeigu dar vaikystėje įdiegiamos tam tikros žinutės, požiūris ir simboliai, vaikai į tai žiūri labai nekritiškai.
Jie mato Mašą su tankisto arba NKVD kepure, bet nemato platesnio konteksto. Tokie simboliai gali formuoti palankumą Rusijai. Pradedama galvoti: jei ši šalis gali sukurti tokį populiarų animacinį serialą, kurį perka „Netflix“, galbūt ji gali sukurti ir kitų gerų dalykų. Einant šia grandine, galiausiai ir Kremlius bei jo politika gali pasirodyti nebe tokie blogi.
Kinų patarlė sako, kad ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Šiuo atveju tas žingsnis gali būti būtent čia.
– Kiek svarbi auditorija režimui yra vaikai?
– Normalūs žmonės dažniausiai nesitiki, kad vaikams skirtame turinyje gali būti propagandos. Vaikai paprastai yra apolitiški, politika nesidomi. Kita vertus, į pramoginį turinį jiems galima įdėti tam tikrų simbolių, kurie iš pradžių nedarys didelio poveikio. Vieni vaikai tuos simbolius pastebės, kiti – ne, bet po truputį jie vis tiek bus su jais supažindinami.
Vėliau, kai vaikas tampa paaugliu, su tokia jau paruošta dirva dirbti kur kas lengviau. Turime suprasti paprastą dalyką: kai kurie režimai priešiškų šalių animaciją ar kiną tiesiog draudžia. Ir ne tik dėl to, kad ten gali būti kažkas nepalankaus tam režimui. Draudžiama ir todėl, kad žmogus gauna alternatyvios informacijos, alternatyvų požiūrį į pasaulį, o tai gali silpninti režimo poveikį.
Kodėl sovietinis režimas neleido rodyti daugybės vakarietiškų serialų? Buvo toks serialas „Smurfai“, kuris buvo pasiekęs Lenkiją. Tai belgiškas serialas. Dalį šių smurfų matė vyresnės kartos Lietuvos gyventojai, kuriuos pasiekdavo Lenkijos televizija. O kodėl sovietai jo nerodė? Atsakymas paprastas: kam vaikams rodyti, kad yra ne tik sovietinis, bet ir vakarietiškas gyvenimas, kitokia perspektyva?
– Kaip elgtis demokratinėms šalims? Galbūt reikėtų leisti žmonėms pamatyti, kaip rusai mato savo kultūrą?
– Čia yra du sluoksniai. Vienas jų labai paprastas. Dabar „Netflix“ nupirko serialą „Maša ir Lokys“ ir jis bus rodomas 100 šalių. Mums tai gal skaudu ir nemalonu, bet nemanau, kad vaikai, jį pasižiūrėję, iš karto taps prokremliški ar prorusiški. Juo labiau, kad vaikams skirto turinio yra labai įvairaus: vieni žiūri vienus dalykus, kiti – kitus.
Tačiau yra ir kitas dalykas. Vakaruose priimame tam tikras taisykles, bet po to paliekame skyles, leidžiančias jas apeiti. Ką mums primena ši istorija? Ji primena pirmuosius rusiškus kanalus, kurių jau nebeliko, bet kurie buvo registruoti Latvijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Tuo metu jie buvo laikomi europietiškais televizijos kanalais, nors visa produkcija buvo gaunama iš Rusijos, ten sukurta ir buvo apie ją. Tačiau pagal dokumentus tai buvo vakarietiški kanalai.
Turime pripažinti, kad Rusijoje per 30 Vladimiro Putino valdymo metų buvo susikūrusi gana pažangi animacijos industrija. Ji kūrė įvairius animacinius serialus, kurie buvo populiarūs ir kuriuos vaikai žiūrėdavo.
Prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, dalis tų kūrėjų nebuvo prokremliški ar proputiniški. Dalis jų emigravo, perkėlė prekės ženklus, teises ir kūrybines grupes į Europos Sąjungos šalis ir toliau kuria. Tokius kūrėjus, žinoma, reikėtų vertinti atidžiau, bet kartu leisti jiems veikti.
Tačiau kalbant apie serialą „Maša ir Lokys“, panašu, kad blogiausia yra tai, jog pats kūrėjas buvo proputiniškas. Bet, kaip sakoma, Putinas Putinu, o pinigus uždirbti reikia. Todėl kūrėjas išvyko į Kiprą ir ten legalizavosi.
– Ar „Netflix“ svarbu, kad keli tūkstančiai vartotojų deaktyvuoja paskyras?
– Didžiosios platformos yra iš Amerikos ir labiausiai reaguoja būtent į amerikiečių vartotojų protestus. Jeigu amerikiečiai pradėtų deaktyvuoti paskyras ir nutraukinėti sutartis, tada būtų reaguojama.
Europos Sąjungoje yra 500 mln. vartotojų rinka. „Netflix“ yra registruotas Nyderlanduose ir veikia kaip Nyderlandų bendrovė. Bendrovė žino, kad visi šie vartotojai nėra homogeniška auditorija – jie dalijasi į nacionalines valstybes.
Jei Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje žmonės pradės nutraukinėti sutartis, bendrovei tai bus nemalonu, bet tikėtina, kad ji į tai nekreips daug dėmesio. Tai ne pirmas toks kartas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)