Kauniečius šiuo metu gąsdina net keli vykdomi projektai: šiukšlių deginimo jėgainė, dumblo džiovinimo įrenginiai Marvelėje ir Petrašiūnų biokuro katilinė.

Jie jau sulaukė ir dar sulauks ne vieno piketo, protesto peticijų. Kai kurie politikai sumaniai pasinaudojo šia situacija ir dar labiau pakurstė aistras. Kaip atsilaikysi pagundai lengvai susirinkti užrūstintų rinkėjų balsų į Seimą? Juk nereikia jokių rinkimų programų, idėjų. Užtenka dar labiau pagąsdinti žmones, neva bus išnuodyta pusė miesto ir pasiskelbti gelbėtoju Betmenu.

Kodėl, atrodytų, gana pažangūs sumanymai sulaukė tokio pasipriešinimo? Teko dalyvauti ne viename poveikio aplinkai pristatyme visuomenei. Pastebiu pasikartojančią organizatorių klaidą: su žmonėmis pradedama kalbėtis tik tada, kai proceso sustabdyti ar jį koreguoti jau neįmanoma ir būna padarytas didelis įdirbis.

Antai dumblo džiovyklos pristatymas surengtas jau išdygus iš šių atliekų pagamintų granulių saugyklai ir užsitikrinus ES paramą. Apie Petrašiūnų jėgainės rekonstrukciją gyventojai irgi sužinojo patys, vieni per kitus, kai jau buvo daug kas parengta. O juk ne taip sunku bendrauti su žmonėmis dar pradinėje sumanymo stadijoje, kantriai jiems aiškinti apie projekto saugumą aplinkai ir žmonėms.

Labiausiai žmones nuo tokių projektų atgraso neįvykdyti ankstesni pažadai ir melas. Antai Marvelės gyventojai "Kauno vandenų" atstovams, ketinantiems nuotekų valykloje pastatyti dumblo džiovinimo įrenginius, tiesiai pasakė: "Nepritariame jums iš principo, nes kartą jau apgavote – žadėjote, kad iš biologinių įrenginių nesklis dvokas, bet gyvename nuolatinėje smarvėje."

Kažkodėl įmonės vadovai tik dabar prisipažino, kad filtrai nusidėvėję ir šią problemą visgi buvo galima išspręsti. Tai buvo pažadėta padaryti, kad tik žmonės nemaištautų prieš dumblo džiovinimą. O kodėl to nebuvo galima padaryti iš anksto? Žmonėms išties sunku tikėti įmone, kuri ilgus metus ignoravo gyventojus, o dabar vėl uždainavo tą pačią dainą, esą dabar tai jau tikrai laikysimės visų technologinių reikalavimų ir viskas veiks užtikrintai.

O dumblą vežti išties tuoj nebus kur. Ežerėlyje užpildytas visas tam paskirtas sklypas. Jo kiekio nesumažinsi, nes nesumažinsi ir kauniečių nuotekų. Nebent vėl viską piltume į Nemuną.

Kitas keliantis aistras projektas – po dvejų metų planuojama statyti atliekų deginimo elektrinę šalia Kauno. Ji padėtų vaduotis iš nepažabojamų dujų kainų priklausomybės ir turėtume, kur naudingai naikinti šiukšles. Lapių sąvartynas iki begalybės plėstis negali. O Kauno regiono gyventojai ir įmonės per metus išmeta apie 200 tūkst. tonų šiukšlių. Jų išrūšiuojame kol kas tik ašaras, todėl tikėtis, kad nereikės ieškoti naujų plotų šiukšlynams, būtų naivu.

Vakarų Europoje veikiančios jėgainės neskleidžia jokių teršalų ir smarvės. Va čia ir bus didžiausias jėgainės statytojų iššūkis – įtikinti žmones, kad nebus melagiai ir sąžiningai sumontuos filtravimo įrenginius, juos prižiūrės ir, atėjus jų tarnavimo pabaigos laikui, nevėluodami pakeis naujais. Deja, pas mus jau labai giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas vienas kitu. Pernelyg daug vieni kitiems melavome, slapukavome ir gudravome. Sakau "mes", nes visi esame to paties lizdo paukščiai: politikai, verslininkai, gyventojai.