Keturiolikmečiui – žiaurus likimo smūgis: kai brolis tampa tėčiu ir mama

Blogiausiu atveju globa būna nustatoma institucijoje, o geriausiu – artimųjų šeimoje. „Tėvų netektis buvo likimo smūgis, mus su broliu dar labiau suartinęs“, – sako jaunesnįjį brolį pasiryžęs globoti Marius.

(Visų šiame straipsnyje minimų asmenų vardai pakeisti, siekiant apsaugoti jų privatumą ir vengiant, kad situacijos būtų atpažintos).

Prieš kurį laiką mirus abiem tėvams, keturiolikmetis Andrius tapo našlaičiu. Laimei, jo gyvenime dar liko vyresnieji brolis ir sesuo. Brolis Marius nedvejodamas priėmė sprendimą nuolatinai globoti jaunėlį. Jo teigimu, ištikusi nelaimė paliko gilias žaizdas kiekvieno iš jų širdyse, bet abipusis palaikymas, susitelkimas ir rūpestis tarsi iš likusių dėlionės detalių leido sukurti kitokį šeimos paveikslą.

„Užėjus į jų namus jaučiasi, jog ten gyvena vienas kitą gerbiantys ir mylintys žmonės. Nors Marius negali atstoti Andriui tėvų, jis iš paskutiniųjų stengiasi, kad jaunėliui nieko nestigtų – nei dėmesio, nei šilumos, nei tvirto broliško peties. Šie du jauni žmonės nepasiduoda kasdieniams sunkumams, bet mokosi vienas iš kito. Niekas nepaneigs, kad jiedu – stipri šeima. O kiekvienam vaikui geriausia augti šeimoje“, – sako Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Rima Gapšytė.

Pasak specialistės, be tėvų globos likusiems vaikams visuomet stengiamasi ieškoti prieglobsčio artimųjų šeimose, tačiau kartais ši praktika būna tik iš dalies sėkminga.

„Iki dešimties metų amžiaus vaikai gana lengvai randa globėjus iš savo artimiausios aplinkos, tačiau vyresnius vaikus, ypač sulaukusius paauglystės, deja, ne visuomet mielai sutinka globoti giminaičiai. Šių dviejų brolių istorija yra puikus pavyzdys visuomenei, kad skaudžius išbandymus šeimoje padeda išgyventi artimųjų palaikymas ir rūpestis“, – teigia R. Gapšytė.

Vyresnius vaikus, ypač sulaukusius paauglystės, deja, ne visuomet mielai sutinka globoti giminaičiai.

Specialistė patikino, kad vyresniojo brolio globoje augantis Andrius seka kitų šeimos narių pėdomis: jaunėlis, kaip ir jo aukštąjį mokslą baigę brolis ir sesuo mokosi puikiais rezultatais, padeda namų ruošoje, puoselėja vertybes, kurių mokė tėvai.

Psichologė: tėvų netekę vaikai patiria rimtus gyvenimo iššūkius

Pasak Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologės Brigitos Ražinskaitės, tėvų netektis neabejotinai skaudžiai paliečia visus šeimos narius, bet pasikeitusi šeimos sudėtis atneša ir daugiau rimtų iššūkių.

„Pilnametis brolis, auginantis savo jaunesnįjį brolį, atlieka tėvų vaidmenį, išsikelia sau aukštus reikalavimus – dėl to jis gali jaustis nepakankamai geras. Pernelyg didelė atsakomybė, tenkanti jaunam žmogui, gali neigiamai paveikti jo socialinį ir asmeninį gyvenimą. Įprastai šis laikotarpis būna skirtas savirealizacijos, antros pusės  paieškoms, karjeros siekiams ir t.t. Kita vertus, ant jaunų pečių „užgulusi“ atsakomybė priverčia greičiau subręsti, nusistatyti gyvenimo prioritetus, suvokti tikrąsias vertybes“, – teigia psichologė B. Ražinskaitė.

Pasak psichologės, nemenki išbandymai gali tekti ir be tėvų augančiam jaunėliui. Visgi suaugusiųjų rodomas pavyzdys, taikomi auklėjimo metodai, skiepijamos vertybės ir perduodamos tradicijos – vieni svarbiausių dalykų besiformuojančios asmenybės gyvenime.

„Vaiko raidoje tėvai užima itin svarbų vaidmenį, siekiant, kad jis užaugtų sveikas ir laimingas žmogus. Dažniausiai vaikas, augdamas be tėvų, nemato šeimos modelio, nejaučia motiniškos ir tėviškos meilės. Lytinės brandos laikotarpiu vaikas gali nepažinti dviejų pasaulių – vyro ir moters, jų santykio. Neišsprendus šių problemų, žmogus susiduria su vaidmenų sumaišties krize. Šios krizės neįveikus, vėliau gali būti sunku priimti visuomenės moralę, etiką, neįprasmintas vertybes“, – galimus ateities iššūkius vardija psichologė.

Jos teigimu, vaikas, nors ir augdamas be tėvų, bet vieno iš šeimos narių globoje, yra kur kas laimingesnis už tą, kuris priverstas augti svetimoje aplinkoje be artimųjų. Broliškas ryšys ir likusių šeimos narių bendrystė gali bent iš dalies kompensuoti tėvų trūkumą, sustiprinti abipusį bendravimą, saugoti ir puoselėti perimtas vertybes ir sąlygoti naujų šeimos tradicijų kūrimą.