Kėdainių rajone palaidotas paskutinis sovietų mirties bausme nubaustas partizanas

Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininkas P. Prusaitis-Lapė KGB kalėjime Vilniuje sušaudytas 1963 metais.

35-erių partizano palaikai buvo paslėpti, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse, rasti ir identifikuoti.

„Dauguma partizanų ginkluotą kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Dešimt metų vykęs pasipriešinimas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal trukmę, visuotinumą ir partizanams nepalankų jėgų santykį. Praeities laisvės kovos mus įkvepia ir primena, kokia didžiulė yra nepriklausomybės kaina“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Pranciškus Prusaitis-Lapė

Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės atstovai. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliko pagarbos ir atminimo salves, skambėjo Karinio oro pajėgų orkestro trimitininko atliekamos melodijos. 

A. Pliadžio nuotr.

P. Prusaitis gimė 1928 metais Grinkiškio miestelyje, dabartiniame Radviliškio rajone. 1948 metų gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, jis įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.

1949 metų rugpjūtį P. Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos, dalis partizanų žuvo, bet P. Prusaičiui-Lapei su keliais pavyko prasiveržti.

Anot Genocido centro, P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka vyrui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką. Po šio įvykio jam suteiktas grandinio laipsnis.

1950 metų rugpjūčio 9 dieną žuvus Jaunučio būrio vadui, P. Prusaitis-Lapė paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.

1952 metais P. Prusaitis už drąsą kautynėse apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos trečio laipsnio kryžiumi.

Sovietams pavyko į partizanų štabą darbui su pogrindine spauda infiltruoti savo agentą Čestnyj. Jis 1952 metų rugsėjo pabaigoje partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Šiems sublogavus agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo.

Supratęs klastą Lapė agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą sovietai suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.

Likęs vienas P. Prusaitis dešimt metų slapstėsi: dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.

1962 metais Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę areštuoti. Po pusmečio tardymo LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį.

1963 metų liepos 13 dieną Vilniuje, KGB kalėjime, 35 metų P. Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.