Profesorius: kas yra šeima, turi spręsti ne politikai, o visuomenė

Įstatymai negali apibrėžti šeimos sąvokos

Jau kelis dešimtmečius, o gal ir ilgiau svarstoma, kokia yra lietuviška šeima, koks jos apibrėžimas ir ką turėtume laikyti, o ko nelaikyti šeima. Vieniems atrodo, kad lietuviškos šeimos nestabilios, nes dažni skyrybų atvejai. Kitiems jos neatsakingos, nes gyvenančių neregistruotoje santuokoje daugėja.

Kaip primena Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Santuokos ir šeimos studijų centro docentė Birutė Obelenienė, 2008 m. Seimas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje buvo aiškiai pasakyta, kad šeima yra sutuoktiniai, vaikai ir įvaikiai (jeigu jų yra), – taigi šeima buvo kildinama iš santuokos. „1992 m., kai buvo rašoma Konstitucija, jos autoriai net neturėjo kitos minties, kad šeima gali būti kildinama dar iš kažko. Buvo savaime suprantama, kad šeima kildinama iš santuokos, todėl ir yra apibrėžimas, kad santuoka sudaroma laisvu moters ir vyro apsisprendimu, kad šeima yra valstybės pagrindas, kad valstybė globoja šeimą, vaikystę, tėvystę ir motinystę“, – kalba mokslininkė.

Būtent 2008 m. priėmus minėtą Lietuvos šeimos politikos koncepciją kilo didžiulė diskusija dėl šeimos apibrėžimo. Nors pati koncepcija nėra įstatymas, būtent vadovaujantis ja formuojami ateities teisės aktai, susiję su šeimos politika, todėl buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir šis išaiškino, kad apibrėžimas, jog šeima gali būti kildinama tik iš santuokos ar tėvystės bei motinystės, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Vytauto Mizaro teigimu, joks įstatymas apskritai negali apibrėžti šeimos sąvokos – jis nustato tik jau susiformavusios šeimos teisinius santykius: „Lietuvoje bendros šeimos teisinės sąvokos, apibrėžimo nėra ir, matyt, neturėtų būti, nes pati visuomenė atitinkamu laikotarpiu nusprendžia, kaip ji pati supranta, kas yra šeima. Ne valstybė turi pasakyti, kad štai šis santykis bus šeima, o šis nebus.“

Vis dėlto, pastebi V. Mizaras, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir mūsų Konstitucinio Teismo praktika leidžia išsakyti tam tikrą apibendrinimą. „Iš esmės jau galima sakyti, kad šeima yra dviejų asmenų bendras gyvenimas (jei yra vaikų – tai su vaikais), kai santykiai yra stabilūs, jaučiama abipusė pagarba, rūpinamasi kitu ir vaikais, prisiimama tarpusavio atsakomybė, kartu auklėjami vaikai, vedamas bendras namų ūkis ir prisiimami kiti tiek teisiniai, tiek moraliniai įsipareigojimai“, – vardija profesorius.

Šeimos įsivaizdavimas

Pati šeimos sąvoka aptinkama dar antikos mituose. Hesiodo kūrinyje „Darbai ir dienos“, be kitų dalykų, aprašomi ir dievų santykiai bei šeimos ryšiai. Žinoma, nuo tų laikų keitėsi ne tik suvokimas, bet ir pati šeima. Lietuvoje pastaruoju metu skatinama atsigręžti į tradicine vadinamą XIX–XX a. lietuvių šeimą, mat vis dar gajus įsitikinimas, kad anuomet santuokos buvo tvirtos, o šeimos stabilios. Čia tiesos tikrai yra, mat nuo 1562 m. Lietuvoje įsigalėjo Tridento susitikime priimtos katalikų santuokų normos, o tai reiškia, kad iki sovietmečio, kai buvo įteisinta civilinė santuoka, o kartu ir skyrybos, pastarųjų tiesiog nebuvo. Taigi statistiškai santuokos išties buvo stabilios. Tačiau taip pat istorikai teigia, kad nemenki buvo ir kartu tiesiog gyvenančių šeimų skaičiai. Tarpukario teisininkės Liudos Purėnienės duomenimis, 1939 m. tokių porų vien Klaipėdos krašte būta apie 30 tūkst.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės ir Lietuvos socialinių tyrimų centro sociologės Aušros Maslauskaitės teigimu, „auksinio amžiaus“ šeimos įsivaizdavimas sietinas su tautiniu identitetu. Anot jos, daugelio šiuolaikinių visuomenių vakarietiškas šeimos idealas susiformavo XX a., o kultūrinę galią įgijo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pradėta kalbėti apie šeimą, kurioje yra du tėvai, bent du vaikai ir kurioje tėvas aprūpina šeimą, o mama nedirba, tik Lietuvoje buvo specifinė šio modelio variacija, nes sovietmečiu abu tėvai dirbo.

„Jei pažiūrėsime į XX a., pamatysime, kad buržuazinės šeimos idealas, pagal kurį galėtų gyventi daug šeimų, niekada nebuvo toks realus, bet jo gajumas visuomenėje susijęs su nacionaliniais sentimentais. [...] Būtent šiam šeimos modeliui suteiktas centrinis vaidmuo, jis suprantamas kaip ta terpė, kurioje tauta atsinaujina, ir mes iki šiol girdime pasakymą, kad šeima yra visuomenės ląstelė. Taigi mūsų prisirišimas prie „auksinio“ šeimos įsivaizdavimo yra labai susijęs su nacionalistiniais sentimentais, savo tautinio tapatumo supratimu ir šeimos įtraukimu į to tapatumo kūrimą“, – mano A. Maslauskaitė.