Bemiegės naktys ir jausmas, kad atsidūrei ties bedugnės kraštu. Taip jaučiasi dauguma abiturientų per brandos egzaminų sesiją. Tokia žinių vertinimo sistema egzistuoja ne vienoje šalyje, Lietuvos moksleiviai patiria ypač didelę įtampą.

Gal savo vaikams pasiekimų kartelę iškėlėme ypač aukštai? Mokinių ir pedagogų lūkesčiai neturi būti ignoruojami, sutartinai tvirtina "Kauno dienos" pašnekovai. Edukologai, medikai ir moksleivių atstovai ragina nekurti dirbtinės įtampos, suteikti abiturientams antrą galimybę ir vertinti ne tik jų žinias, bet ir vertybes.

Interviu "Kauno dienai" Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros profesorė Vilija Targamadzė pabrėžė: jeigu mokiniai ir mokytojai sako, kad jaučia diskomfortą, vadinasi, kažką reikia keisti.

– Su kokiomis problemomis susiduria dabartinė brandos egzaminų sistema?

– Pirmas labai svarbus dalykas yra suderinamumas. Bendrosios ugdymo programos turėtų būti suderintos su egzaminų programomis. Dabar egzaminų programos yra tarsi karalienė. Natūralu, kad mokytojai orientuojasi į  egzaminų programas, nes jų darbas yra vertinamas pagal tai, kiek moksleivių išlaikė, kaip išlaikė, kiek įstojo ir pan. Kitas dalykas, dėl ko reikėtų apsispręsti: kokios užduotys turi būti ir ko mes jomis siekiame? Ar siekiame sukelti stresą ir parodyti, kaip sudėtinga yra laikyti egzaminą? Ar norime pažiūrėti, kokį bendrojo išsilavinimo lygį pasiekėme? Vadinasi, turi būti labai aiškus bendrojo išsilavinimo standartas, kurio šiandien nėra. Vieni renkasi vienus egzaminus, kiti – kitus. Ir ką tai parodo? Kad vienas gabesnis chemijai, o kitas – geografijai, bet neparodo jo bendro išsilavinimo lygio.

– Tam įtakos turėjo profilinis mokymas?

– Mano supratimu, profilinis mokymas iškreipia bendrojo išsilavinimo vaizdą. Tuomet, kai buvo galima pasirinkti profilius, procesas nebuvo iki galo sutvarkytas. Dar ir dabar labai mažai kalbama, kokie yra tokios reformos padariniai, nes nėra atlikta išsamių tyrimų. Tad vertėtų labai aiškiai sudėlioti loginę schemą ir siekinius, ko gi mes siekiame konkrečiu egzaminu.

– Pavyzdžiui, ko buvo siekta anglų kalbos egzaminu?

– Po anglų kalbos egzamino kalbėjau su pedagogais, mokyklų vadovais ir mokiniais. Visi jie sutarė, kad klausymo užduotyje labai neaiškiai kalbėjo. Kitas dalykas – užduotims buvo skirta labai mažai laiko. Kiekvienas turime savo tempą ir per trumpą laiką ne visi susigaudo, kokia yra užduotis ir kaip ją reikia atlikti, o iš karto seka nauja. Tai neteisinga. Turime pagalvoti, kad vaikai yra įvairūs.

Kita vertus, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas buvo labai gerai sustyguotas. Tam pritaria ir pedagogai, ir vaikai, ir egzaminų rengėjai. Tačiau man, kaip ne filologei, labai neaiškios yra kalbos taisyklingumo vertinimo normos. Kodėl yra toks didelis atotrūkis tarp tautinių mažumų ir lietuviškų mokyklų moksleivių kalbos vertinimo? Puikiai suprantu, kad jiems sunku, kad viskas palaipsniui turėtų susilyginti, tačiau mes sukuriame jiems nevienodas galimybes. Ypač jei jie stoja į aukštąsias mokyklas.

– Kalbant apie stojimą į aukštąją mokyklą, ar nevertėtų moksleiviams suteikti antrą galimybę – perlaikyti egzaminus?

– Per egzaminų sesiją mokiniai jaučia didžiulį diskomfortą. Ir pirmiausia todėl, kad sistema yra vienakanalė. Vadinasi, išlaikęs egzaminus pagal jų rezultatus arba gauni studijoms krepšelį, arba negauni. O galimybės perlaikyti nėra. Kiekvienas esame žmogus, gali juk vaikui nepasisekti. Dėl streso jis gali kelias naktis nemiegoti, gali būti prisigėręs raminamųjų, gali jam kokia nelaimė atsitikti, temperatūra pakilti ir daugybė kitų dalykų. Aišku, turbūt atsirastų galimybė nesąžiningiems žmonėms tuo piktnaudžiauti, bet vis tiek manau, kad vertėtų pagalvoti, kaip moksleiviai galėtų perlaikyti egzaminus.

– Gal nieko baisaus neįstoti – gali metus keliauti ir po to vėl bandyti? Užsienyje jaunimas po mokyklos pirmiausia pamato pasaulio, o tik po to studijuoja.

– Žinoma, galime galvoti ir taip: per tuos metus atsiras didesnė socialinė branda, jaunuolis pamatys gyvenimo. Tai tikrai gerai. Tačiau tie mokykliniai dalykai labai greitai užsimiršta. Kitas dalykas, jeigu aš noriu studijuoti ir esu neišlaikęs, lieka įtampa. Aišku, jos mes visiškai nepanaikinsime, bet tas gąsdinimas mokyklose: "Va, egzaminai bus, tada pamatysime..." Patys pedagogai turi pagalvoti kaip sustiprinti moksleivio motyvaciją, kad jis rinktųsi egzaminus ir noriai mokytųsi. Galima gal sukurti daugiau komforto, pozityviai į viską žvelgti.

Komentarai

Leonas Valius
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos medicinos klinikos vadovas

Egzaminai jauniems žmonėms niekuomet nebuvo labai naudingas dalykas. Mano vaikai neseniai tai patyrė, mes patys tai patyrėme, tad galiu pasakyti, kad tai nėra pats geriausias jausmas gyvenime. Koks netikrumas ir kiek daug įtampos kyla žinant, kad vienas pusdienis lems tavo visos ateities perspektyvas! O juk egzamino didžiąją dalį sudaro atsitiktinumai ir subjektyvūs veiksniai: pavyzdžiui, žmogus neišsimiegojo, nes vakare dėl nervinės įtampos skaudėjo galvą. Ir va, egzaminą rašė išsiblaškęs, surinko mažą balą. O tas balas jį persekios visą gyvenimą. Aišku, sakoma, kad egzaminą galima perlaikyti po metų, tačiau ką tuos metus veikti jaunuoliui, kuris siekia kažkokios profesijos? Manau, egzaminus laiko labai nedaug tokių jaunuolių, kuriems yra visiškai nesvarbu, ką toliau dirbs, nes planuoja važiuoti kur nors į Ispaniją skinti pomidorų. Dauguma jaunų žmonių turi lūkesčių, svajonių, siekių, kuriuos galima lengvai sugriauti per kelias valandas. Tokią pačią situaciją galime stebėti sporte, kai vienos rungtynės ima ir viską sugadina. Nors su sportininkais, priešingai nei su moksleiviais, dirba psichologų komanda, vis tiek lemia žmogiškasis veiksnys, kuris jam pakiša koją. Kažkas atrodo ėmė ir pakeitė žmogų. Tas pats vyksta ir per egzaminą, kuris moksleiviui yra ypač reikšmingas gyvenimo įvykis. Tad šis netikrumo jausmas sukelia didelį stresą, nervinę įtampą, gali sukelti kraujospūdžio padidėjimą, nerimą. Jeigu žmogus yra jautresnės nervų sistemos, jį gali ištikti panika, atsirasti depresija. Egzaminas sveikatos žmogui neprideda. Nesu susipažinęs su egzaminų sistemomis, tačiau tikrai manau, kad moksleiviams turi būti suteikta antra galimybė. Pavyzdžiui, mes taip pat laikėme valstybinį egzaminą, tačiau po jo buvo stojamieji egzaminai į aukštąją mokyklą. Jeigu baigei mokyklą "su raudonu diplomu", laikei vieną stojamąjį, o jeigu neturėjai to "raudono" diplomo, laikei keturis egzaminus. Visuomet galėjai pasirinkti variantą B.

Juozas Vaidelis
Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas

Kalbant apie pačią egzaminų tvarką, kiekvienas dalykas turi tam tikrų pranašumų ir trūkumų. Iš vienos pusės, tokia sistema turi pranašumų. Per stojamuosius egzaminus į tą pačią specialybę susirenka labai skirtingo lygio moksleiviai, tad brandos egzaminai, manau, atrenka panašaus mokymosi lygio moksleivius. Iš kitos pusės, kai buvo stojamieji egzaminai, moksleivis žinojo, kur jis eina ir kas jo ten laukia. Tuomet ir pats brandos egzaminas nebuvo toks didelis stresas. Kita problema yra lietuvių kalbos egzaminas, kuris yra vienintelis privalomas. Moksleiviai, kuriems nepasiseka, yra nuvertinami ir jiems nebelieka progų pasitaisyti. Kai buvo stojamieji egzaminai, moksleiviai galėjo pasirinkti tam tikrą sritį ir neįstoję į vieną specialybę, turėjo galimybę rinktis kitą. Pernai Lietuvos mokinių parlamentas suorganizavo anoniminę apklausą apie egzaminų tvarką. Moksleivių atsakymus nusiuntėme egzaminų rengėjams ir džiaugiamės, kad į kai kurias problemas jie šiemet atsižvelgė. Pavyzdžiui, buvo išgirstas moksleivių prašymas, kad būtų anksčiau paskelbtas egzaminų laikymo tvarkaraštis. Šiemet toks pakeitimas jau įvyko, ir moksleiviai, iš anksto žinodami egzaminų datas, galėjo susidaryti savo asmeninį tvarkaraštį, kada kokiam egzaminui ruoštis. Kita problema, apie kurią teko diskutuoti su Nacionaliniu egzaminų centru ir su Ugdymo plėtotės centru, – didelis streso lygis, kurį patiria moksleiviai per brandos egzaminų sesiją. Liūdna, kad pasikeitus egzaminų tvarkai ir brandos egzaminams tapus tokiems svarbiems, vis dar nėra sukurta speciali programa, kuri padėtų moksleiviams susidoroti su įtampa.