Labai svarbus Rusijai veiksnys – Kinijos parama, už kurią Rusija atsilygina labai vertingu, bet neįprastu būdu, – kaip akla beprotė klampoja po pasaulinės politikos minų lauką, o Pekinas skaičiuoja „draugės“ sužeidimus ir mokosi, kaip nekartoti jos klaidų.
Vienas geriausių Rusijos ekonomikos ekspertų Vladislavas Inozemcevas teigia, kad nors Kremliaus ekonomika šlubuoja ir kraujuoja nuo ukrainiečių smūgių, jis vis dar gali pakankamai ilgą judėti pirmyn, jei nesuveiktų koks nors svarbus nenumatytas veiksnys. Šiuo metu viena didžiausių ilgalaikių Rusijos ekonominių rizikų yra V. Putino rodoma tendencija vis labiau reguliuoti arba, kitaip tariant, sovietizuoti ekonomiką.
– Degalų deficito fone, Rusijos gynybos ministras Andrejus Belousovas pareiškė, kad, pirmiausia, viskuo turi būti aprūpinta armija, o kitiems poreikiams – kas lieka. Tai paskatino kalbas apie V. Putino kursą į ekonominės politikos centralizaciją arba sovietizaciją. Ar jūs pastebite tokią tendenciją?
– Aš pats apie tai rašiau. Tokių požymių tikrai yra, bet, manau, kad pirmiausia reikia paaiškinti, kas yra ekonomikos sovietizacija. Tai tikrai nereiškia grįžimo prie SSSR laikų modelio. Esmė tame, kad V. Putinas visada buvo gana kietos ekonominės politikos mėgėju. Šiuo atžvilgiu nieko radikalaus nenutiko – kaip jis ėjo palaipsnio valstybės vaidmens didinimo keliu, taip ir eina.
Tačiau jei imsime trumpesnį laikotarpį, pastebėsime, kad nuo karo pradžios 2022 m. pokyčių būta išties rimtų. Tais metais Centrinis bankas ir visa ekonomika prie situacijos taikėsi veikdami labai liberaliai ir tai buvo sėkmės pagrindas. Daugybė rusų verslininkų man tada pasakojo, kad verslas be abejo pajuto didelę įtampą, bet niekas net minties neturėjo uždaryti verslus ir panašiai. Valstybė pastebėjo šias nuotaikas ir ėmėsi veiksmų palengvinti verslui gyvenimą, pavyzdžiui, įvesdama „kreditines atostogas“ ir kitas lengvatas.
Tai buvo labai efektyvi politika, kuri pasikeitė 2024 m. pabaigoje. Pradėta kalbėti apie mokesčių kėlimą ir liberalių „žaidimų“ pabaigą. Nuspręsta, kad pirminis prisitaikymo prie karo sąlygų modelis save išeikvojo ir reikia sukurti naują. Tačiau naujas modelis sukurtas nebuvo, o valstybė ėmė paprasčiausiai „veržti varžtus“.
Mano nuomone, tai labai pavojinga Rusijos ekonomikai ilguoju laikotarpiu. Kaip esu ne kartą sakęs, greičiau ekonomiką sužlugdys ne tarptautinės sankcijos, o V. Putino politika. Situacija blogėja ir nors armijai tikrai teikiamas prioritetas, aš nuoširdžiai nustebau, kai karinis biudžetas visai neišaugo. Tai rodo, kad ekonomistai profesionalai vis dar turi bent kažkokią įtaką ekonominei politikai. Iš kitos pusės, karas pasidarė „pigesnis“ – brangią karinę techniką pakeitė dronai ir kitos pigesnės priemonės. Gali būti, kad Kremlius nepajuto poreikio „numelžti“ ekonomiką armijos naudai.
– Ar Rusijos armijos taktikos pokytis, kai vietoje technikos panaudojimo masiškai aukojama gyvoji jėga – šio „atpiginimo“ rezultatas?
– Anaiptol. Kareivių algos ir išmokos už mirtį pasiekė tokias fantastines aukštumas, kad žmonių aukojime nėra absoliučiai jokios ekonominės logikos. Aš kaip tik tikėjausi, kad bus persiorientuota į gyvosios jėgos nuostolių minimalizavimą. Juk dabartinė situacija visai ne tokia, kaip Antrojo pasaulinio karo metais, kai žmones buvo galima sau leisti guldyti masėmis. Arba kaip Afganistano karo metu kareiviams mokėjo po 8 rublius per mėnesį. Dabar moka po 200 tūkst. rublių, o išmokos už mirtį vietomis siekia 16 milijonų už žmogų. Taupyti tankams, bet išsileisti žmonėms, – jokia ne ekonomija.
– Tuo pačiu metu Rusija skelbia labai ambicingus karinius projektus, kaip kad tankų parko atnaujinimas arba Šiaurės – Vakarų karinės apygardos brigadų performavimas į divizijas, kas kainuoja tiesiog fantastiškus pinigus. Rusija gali sau leisti telkti antrą pajėgų masę prie NATO sienų?
– Man sunku tai įvertinti, nes kol kas aš to nematau skaičiuose. Rusijos biudžetas nėra visiškai skaidrus, bet didesne dalimi galima tikėti skelbiamais skaičiais ir panašių išlaidų eilučių jame kol kas nėra. Žinoma, Kremlius moka greitai kaitalioti tas eilutes.
Smūgiai NPG apskritai yra geriausia, ką ukrainiečiai sugalvojo šiame kare ekonomikos prasme.
– Ukraina sugebėjo skaudžiai smogti Rusijai masinėmis atakomis prieš naftos perdirbimo gamyklas (NPG). Ekonomikos tai nesugriaus, bet vis tiek labai skauda. O kas jei ukrainiečiai, kaip siūlo daugelis jų ekspertų, nusitaikytų į eksportinius dujotiekius ir naftotiekius?
– Smūgiai NPG apskritai yra geriausia, ką ukrainiečiai sugalvojo šiame kare ekonomikos prasme. Labai nebrangiomis priemonėmis padaroma labai rimta žala. Tiek materialinė, tiek psichologinė. Tuščių degalinių, nukirsto interneto ir uždarytų oro uostų kombinacija kaip niekas kitas gerai išaiškina rusams, kad viskas klostosi ne taip, kaip jiems žadėjo. Galiu ukrainiečiams pasakyti: tik kalkit dar!
Smūgiai vamzdynams? Dar puikesnis sumanymas. Labai skaudės. Jei benzino deficitą galima kompensuoti importu, tai čia nepakeisi niekuo, o ir Rusijos biudžeto nuostoliai bus didesni, nei nuo dabartinių smūgių. Tai jau seniai reikėjo padaryti. Tai daug rimčiau, nei europiečių „popierinės“ sankcijos, kurios daro mažą įtaką.
Žinoma, reikia suprasti, kad net ir labai skaudus smūgis dar nereiškia ekonomikos griūties. Objektyviai vertinant, žymų eksporto smukimą kažkiek kompensuos kainų augimas, o maždaug 5 nuošimčių nuostolis biudžetui visgi jo „nenužudys“. Tai neturės didelio poveikio ekonomikai per artimiausius porą metų, bet, be abejo, aštriai pasijus ilgesniu laikotarpiu. Manau, kad Kremlių tai gasdina.
– Rusija nuolat reklamuoja neva stiprėjančius jos ekonominius ryšius su kitomis valstybėmis – nuo Kataro iki Serbijos. Kiek Rusija priklausoma nuo kitų valstybių paramos, o kiek tai – viešųjų ryšių triukai?
– Tai ne ekonominis interesas. Esmė čia yra rodyti, kad „mes ne vieni! visas pasaulis su mumis!“. Į šį „vežimą“ jie įsodins bet kurį norintį ir apie kiekvieną garsiai trimituos. Bet tai neturi nieko bendra su ekonomika, o yra grynas „bla – bla – bla“.
Beje, Kremlius dabar labai nepatenkintas net Kinija. Iš Pekino laukta didelių investicijų, bet jos neatėjo. Vienintelis gestas iš kinų pusės buvo tai, kad jie į priekį sumokėjo už tam tikrą rusiškos naftos kiekį. Kinija pragmatiškai prekiauja ir labdara neužsiima.
Kinai linksi galva ir kartoja rusams „gerai, gerai, mes jus palaikysim“. Jei Rusija, taip sakant, nuspręstų pasikarti, kinai ir čia padėtų – užveržtų kilpą.
– Iš vienos pusės, Kinija atvirai sako, kad negali leisti Rusijai pralaimėti, bet iš kitos pusės, nepuola užsikrauti sau Rusijos problemų. Kas pragmatiškam Pekinui yra Maskva? „Vargšas giminaitis“ ir našta? Potencialus ekonominis vasalas ateityje?
– Kai bendrauju su kolegomis kinais, jie nenaudoja žodžio vasalas. Tačiau akcentuoja kitokį Rusijos vaidmenį, kurį būtų galima nusakyti kaip „minų valytuvas“. Štai, eina beprotė Rusija minų lauku, tempia kažkokį tralą ir sprogdina minas. O paskui ją jau švariu lauku eina kinai.
Rusija kaip sulaukėjusi ėmėsi siautėti tarptautinėje arenoje, griauti visas tarptautines normas. Kinams labai įdomu tai stebėti. Jie gal net patys norėtų tai išbandyti, bet yra sveiko proto ir suvokia, kad tai atneštų katastrofiškus padarinius ekonomikai, kas savo ruožtu sukeltų Kinijoje socialinį sprogimą, nes kinai visai nėra tokie kantrūs kaip rusai. Tai štai protinga Kinija to nedaro, bet leidžia tai daryti kvailai Rusijai ir mokosi iš jos klaidų. Todėl kinai linksi galva ir kartoja rusams: „gerai, gerai, mes jus palaikysim“. Jei Rusija, taip sakant, nuspręstų pasikarti, kinai ir čia padėtų – užveržtų kilpą. Tinkamas pavadinimas tam, kas yra Rusija Pekinui – bandomasis triušis.
Kinijai tai naudinga visais atžvilgiais – rinkų plėtrai, didelės kaimynų ekonomikos užkabinimui ant „valiutinio kabliuko“, karo veiksmų analizei. Galiausiai, Kinija kažkada buvo priklausoma nuo Rusijos karinio tiekimo srityje, bet tie laikai praėjo ir dabar Rusija visiškai priklausoma nuo technologijų komponentų tiekimo iš Kinijos. Žodžiu, Pekinui naudinga, kad šis karas truktų kuo ilgiau. Taip, kinai visiems sako, kad Rusija – jų sąjungininkė, o tai reiškia, kad bent jau dėl vaizdo tos sąjungininkės jie neleidžia skriausti. Bet manau, kad jei Vakarai tyliai neformaliai paklaustų kinų, kaip galima būtų susitarti už Rusijos nugaros, beveik neabejoju, kad kinai turėtų ką pasiūlyti.
Mobilizacija, keliami mokesčiai ir apskritai šalies gyventojų pastatymas į pozą „rakom“, rodo, kad V. Putinas nusiteikęs kariauti ilgai.
– Kieno ekonomika gali tempti ilgiau šiame išsekimo kare? Rusijos ar Ukrainos, už kurios nugaros yra Europa su savo parama?
– Neduosiu bendro atsakymo. Prastai gaudausi Ukrainos ekonomikoje. Poveikis abiejų šalių ekonomikoms yra gana skirtingas ir tai, mano galva, įdomu.
Rusija tapo labai uždara finansine prasme. Imkime, pavyzdžiui, kad ir korupcijos poveikį. Lėšų grobstymo lygis, mano žiniomis, aukštas ir ten, ir ten. Tačiau yra įdomus skirtumas: pinigų prisivogęs rusų valdininkas ar generolas laiko juos „namie“, tai yra, pinigai lieka Rusijoje. Jų pagalba perimami kokie nors verslai ir panašiai. Be to, areštų gausa rodo, kad šiandien Rusijoje rimtai stengiamasi pažaboti korupcijos mastus. Tuo metu Ukrainoje, man atrodo, milžiniška išorinė parama augina korupciją, o išgrobstomos lėšos iškeliauja į užsienį. Maža to, dabartinė situacija Ukrainos valdininkams yra tokia pelninga, kad neįsivaizduoju, kaip jie galėtų sustoti net ateityje.
Galų gale, ekonomiškai izoliuota Rusija, su tam tikra Kinijos parama, laikosi. O kiek išsilaikys Ukraina, jei nutrūks pinigų srautas iš Vakarų? Kas bus, jei Europoje į valdžią ateis tokios partijos, kaip vokiečių AfD. Nepagalvokite, absoliučiai žaviuosi ukrainiečių heroiškumu, inovatyvumu ir gebėjimu laikytis, bet jų priklausomybė nuo Vakarų pagalbos yra tiesiog beribė.
Žodžiu, dabartinėje situacijoje, V. Putinas galvoja, kad gali tempti ilgiau, nei bet kuris jo priešininkas. Todėl jis ir „prašiko“ puikią galimybę sustoti, kurią jam pasiūlė Donaldas Trumpas. Tokie sprendimai kaip paspartinta mobilizacija, keliami mokesčiai ir apskritai šalies gyventojų pastatymas į pozą „rakom“, rodo, kad V. Putinas nusiteikęs kariauti ilgai, nes mano, kad Rusija tam pajėgi. Todėl labai svarbūs bus ateinantys metai. Jie parodys tikrą Rusijos ekonomikos pajėgumą. Jei bus apsieita be didelių sukrėtimų, o jie įmanomi, bet neprognozuojami remiantis šiandieniniais duomenimis, tai bus ženklas, kad Rusija gali tempti dar bent keletą metų.
