Atrodo, gyvename puikiai žinodami, kad savi ir svetimi vaikai – tai ir Lietuvos, ir mūsų ateitis. Tačiau kai reikia rinkti politikus, nuo kurių priklauso aplinkybės, kuriomis užaugs tie ateities kūrėjai, galvojame tik apie save: savo mokesčius, pensijas, vaistų priemokas. Eilinis pilietis linkęs nesigilinti į švietimo politikos subtilumus. Neklausia kandidatų, ką jie darys dėl socialinės atskirties, kurią gilina nevaldomai plintančios privačios mokyklos; ar mokslas Lietuvoje vis dar nemokamas, jei be samdomų korepetitorių neįmanoma įveikti ministerijos nustatytų programų.

Kompetentingi debatai apie mokymo turinį ir metodiką verda tik profesiniuose burbuluose, nevirsdami partijų švietimo programomis. Galiausiai pjauname tai, ką pasėjome: švietimo politika švytuoja nuo vienos drastiškos iniciatyvos iki kitos, kaskart pristatomos kaip daug žadančią permainą. Tarp šių kraštutinumų ir blaškosi mokinukai, turintys per dešimt metų ne tik išmokti skaičiuoti, rašyti, bet ir subręsti. Kad galėtų suprasti, kodėl svarbi fizika, literatūra ar istorija, jiems reikia saugios mokyklos. Tokios, kurioje nejaustų, kad yra tik bandomieji eilinės švietimo reformos triušiai, kieno nors politinių ambicijų įrankiai. Tik tada jie galės iš tikrųjų mokytis – ne ruoštis egzaminams, bet ir ugdyti gebėjimą mąstyti, kurti, kelti klausimus ir rasti savo vietą pasaulyje.