Ar šiemet pavyks išvengti klaidų ar netikslumų egzaminų užduotyse? Ar normalu, kad jie vyksta moksleivių atostogų metu? Kodėl jų kartelę norima leisti žemyn? Ar mokslo metai liks trumpesni, jei bus išspręstos egzaminų organizavimo problemos? Ar sumažės namų darbų? Į mokyklą – be mobiliųjų telefonų? Kodėl mokytojo diplomą žmonės įgyja, bet į mokyklą neateina?

Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – „Kauno dienos“ interviu su ministre R. Popoviene.

Pokyčius – struktūriškai

– Ar atsimenate, kaip pati laikėte egzaminus? Ką tada galvojote apie jų tvarką? Ką atrodė svarbu keisti?

– Atsimenu. Mokykloje ruošėmės jiems, mokėmės ir negalvojome, kaip juos reiktų keisti. Gal į žodį „egzaminai“ nereikia reaguoti taip jautriai, nes turime žinoti, kad kiekvienu gyvenimo etapu yra vienas ar kitas egzaminas – ar mokykloje, ar studijuojant, ar pradedant dirbti, ar kitur.

– Tačiau kasmet egzaminų užduotyse, jų organizavime pasitaiko klaidų. Tai gali skaudžiai atsiliepti jaunuolių gyvenimui. Ar įmanoma egzaminų sesija be skandalų?

– Dėl egzaminų sprendimai buvo padaryti ankstesnės Vyriausybės. Jie buvo labai skuboti, matėme, kaip ir moksleiviai, ir mokytojai reagavo, kai pernai buvo pakeista visa egzaminų struktūra. Tačiau pagal įstatymą sprendimai dėl egzaminų struktūros pakeitimo turi būti priimti dveji metai iki jiems įsigaliojant, tad dabar nieko negalime keisti.

Bet tikrai labai daug dirbau, kalbėjausi su Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) darbuotojais, kaip pasiekti, kad nebūtų klaidų užduotyse (kaip nutiko pernai ir užpernai), kad kiltų kuo mažiau techninių nesklandumų egzaminų metu, analizavau, ko reiktų formuojant biudžetą NŠA kitiems ir dar kitiems metams, ar reikia papildomų etatų, darbo sąlygų gerinimo, o gal dar kažko, kad struktūra atlieptų lūkesčius.

– Šiemet kilo nesusipratimų egzaminams dar neprasidėjus: iki valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino likus vos pusantros savaitės NŠA pranešė, kad viena šio patikrinimo užduotis bus pakeista. Ar jaučiatės į tai deramai reagavusi?

– Atsitiko tai, ko neturėtų būti. Sudarysiu komisiją ištirti, kodėl taip atsitiko. Ir pati analizavau, kalbėjausi su NŠA direktoriumi. Bet akcentuočiau, kad ir dėl klaidų egzaminų užduotyse, ir dėl skubotų pakeitimų atsakydavo švietimo ministras, dažnai keitėsi NŠA vadovai, tačiau nuo to niekas nepasikeitė.

Šiandien turime kalbėti apie visų atsakomybes dirbant bendroje komandoje. Turiu vadybinės patirties ir žinau, kad, išdėliojus visą grandinę, aiškiai matosi, jei ji kažkur nutrūksta, atsiranda nesusikalbėjimų, pražiūrėtų vietų. Dabar egzaminų laikotarpis, nenoriu įtampos, bet po jų struktūriškai pažiūrėsime, kas už ką atsako, kur nėra priežiūros. Kiekvienas turi prisiimti asmeninę atsakomybę už savo funkcijas.

Pokytis: kitąmet egzamino išlaikymo riba bus pakoreguota truputį į žemesnę pusę, kad daugiau moksleivių galėtų pretenduoti studijuoti aukštosiose mokyklose. / S. Lisausko / BNS nuotr.

– Pernai dėl vadinamųjų tarpinių egzaminų švietimo ministras turėjo pasitraukti iš pareigų. Ar manote, kad jų problema išspręsta?

– Pernai jie buvo įvesti pirmą kartą, sprendimas gal buvo per skubotas, sukėlė įtampos ir chaoso. Kaip minėjau, dabar negalime šios tvarkos keisti. Šiandien dar negalime pasakyti, koks tų egzaminų rezultatas, nes pirmą kartą gausime ir vienuoliktokų tarpinių, ir dvyliktokų brandos egzaminų rezultatus. Tada paaiškės, ar pasiektas pagrindinis jų tikslas – kad moksleiviai ruoštųsi egzaminams nuosekliai ir rezultatai būtų geresni.

– Ar siūlysite kokių nors pokyčių, kurie įsigaliotų po dvejų metų?

– Negalima sprendimų priimti skubotai, tad pasitelkiame švietimo ekspertų, specialistų, praktikų, analizuojame kitų šalių praktikas. Vyksta diskusijos, ar grįžti prie vieno egzamino sistemos, ar, jei rezultatai bus geri, pasilikti ir vadinamuosius tarpinius egzaminus vienuoliktoje klasėje.

Tikrai peržiūrėsime egzaminų išlaikymo ribą, kad dėl užkeltos kartelės moksleiviai nepatirtų įtampos. Ją pakoreguosime truputį į žemesnę pusę, kad daugiau abiturientų būtų sudarytos galimybės pretenduoti studijuoti aukštosiose mokyklose. Kad toks pokytis įsigaliotų, nereikia laukti dvejus metus, tą galėsime padaryti kitąmet. Kalbėsimės ir su Moksleivių sąjunga, pedagogų profesinėmis sąjungomis, norime išgirsti ir jų nuomonę.

– Ar taip nebus kiek devalvuotas aukštasis mokslas?

– Tikrai ne.

Trumpesni mokslo metai

– Mokslo metai trumpinami ne todėl, kad jie per ilgi, o todėl, kad dėl egzaminų birželį mokyklose sunku organizuoti sklandų ugdymo procesą. Kaip spręsite egzaminų organizavimo problemas? Ar jas išsprendus siūlysite vėl grįžti prie ilgesnių mokslo metų? Juk niekas neįrodė, kad kuo mažiau mokaisi, tuo daugiau išmoksti.

– Norėčiau akcentuoti, kad pati mokslo metų trukmė, jos pailginimas nelėmė ugdymo rezultatų – jie nei per daug pagerėjo, nei pablogėjo. Bet penkiomis dienomis trumpindami mokslo metus 5–10 klasių moksleiviams pirmiausia atliepiame daugumos švietimo bendruomenės narių lūkestį, profesinių sąjungų kreipimąsi. Gavome pasiūlymų, juos išdiskutavome su socialiniais partneriais. Buvo ir kitų nuomonių, tačiau daugumos nuomonė ir atliktos apklausos duomenys parodė, kad per 60 proc. pritarė mokslo metų trumpinimui.

Žinoma, siekiame išspręsti labai opią visai švietimo bendruomenei problemą dėl birželį mokyklose tvyrančio chaoso, bet tai nėra pagrindinis dalykas. Mūsų tikslas yra palaipsniui kompleksiškai pereiti prie sklandaus ugdymo proceso birželį, peržiūrėti visas sritis. Siekiame ne tik taip sudėlioti egzaminų tvarkaraščius, kad jie netrukdytų ugdymo procesui, bet ir atliepti vaiko teisių kontrolierės, tėvų, kitų pastabas, kad nenormalu, kai vaikai laiko egzaminus atostogų metu.

Tai nėra paprasta. Turime peržiūrėti visą grafiką ir rasti tinkamą sprendimą. Mūsų tikslas – viską sutvarkyti kompleksiškai, kalbėsime ir apie mokytojų krūvius, ir apie egzaminų išdėstymą. Tiesa, kitąmet ir taip bus sklandžiau, nes neliks trečių ir ketvirtų klasių egzaminų perlaikymo.

Mokslo metų trumpinimas – tik vienas mažas žingsnis mažinant chaosą ir įtampą. Egzaminų sesijos metu dirba labai daug mokytojų, o kitiems vaikams tuo metu vyksta nuotolinis mokymas, įvairios edukacijos, tačiau akcentuojame: negalime leisti, kad pamoka būtų kaip laisvalaikis.

Peržiūrimi mokymosi, ypač namų darbų užduočių krūviai. Reikia kalbėti apie vaikų sveikatą, taip pat ir emocinę. Visur Europoje dabar akcentas – ugdyti asmenybę sėkmingam ir laimingam gyvenimui.

– Ar sutvarkius egzaminų sistemą siūlysite grįžti prie ankstesnės, tai yra ilgesnės, mokslo metų trukmės?

– Nemanau. Bet žiūrėsime, kokie bus ugdymosi rezultatai. Pagal atnaujintas ugdymo programas per mokslo metus apie 70 proc. skirta ugdymo turiniui išdėstyti, o 30 proc. žinių įtvirtinimui ir kartojimui. Tos penkios dienos sudaro vos kelis procentus įtvirtinimui skirto laiko.

Be to, akcentuoju, kad tos penkios sutrumpintos dienos galės būti išdėstytos per visus mokslo metus vaikų žinioms įtvirtinti ar spragoms užpildyti, konsultacinėms valandoms. Taip pat bus neformalaus, pilietiškumo ugdymo užsiėmimų. Bendradarbiaujame su Šaulių sąjunga, kalbėsime apie vasaros stovyklas. Tėvams tikrai aktualu, kad vaikai būtų užimti, ir stengiamės tai atliepti.

Ir arti, ir kokybiškas

– Vos tapusi ministre nutarėte atšaukti pirmtakų sprendimą dėl gimnazijų klasių nuleidžiant kartelę nuo 21 iki dvylikos moksleivių. Kiek tokių klasių bus?

– Priėmėme Vyriausybės nutarimą, kuriuo nustatėme mažiausią moksleivių skaičių gimnazijų trečioje ir ketvirtoje klasėse – dvylika. Taip atliepėme pagrindinį tikslą – kad vaikai galėtų mokytis kuo arčiau namų, kad miesteliuose, kaimo vietovėse būtų išlaikytos mokyklos, kurios teikia vidurinio ugdymo programą, yra akredituotos, turi stiprią vadybą, gerų pedagogų, aplinką, infrastruktūrą. Bus klasių ir po dvylika vaikų, ir tai normalus skaičius. Kalbėjausi su gimnazijų administracijomis, ten yra ir pasirenkamųjų dalykų pasiūla, o jei ne, siūlomos individualios konsultacijos, nuotolinis mokymas. Bet taip būna ir didelėse mokyklose.

Mūsų Vyriausybės programoje prioritetas yra regioninė politika, regionų stiprinimas. Ligtolinės Vyriausybės nustatytas 21 moksleivio skaičius tikrai būtų įpareigojęs uždaryti tokias gimnazijas, kur, pavyzdžiui, mokosi 260 moksleivių, kaip kad Šėtos gimnazija, kurioje lankiausi prieš savaitę. Ten yra viskas, ko reikia vaikams mokytis, bet dėl ankstesnio nutarimo ji būtų turėjusi tapti pagrindine mokykla. Tai reikštų, kad čia vaikai negalės gauti vidurinio išsilavinimo. Vietos bendruomenei tai labai skaudu. O šiandien ta mokykla gyvuos. Tokių pavyzdžių daug.

Manau, mūsų Vyriausybės sprendimas geras, nes labai greitai galėjome išspręsti gimnazijų kaimiškose vietovėse klausimą. Savivaldai suteikiamos sprendimo galios, o savivaldybės, kaip pagrindinės sprendimų priėmėjos tvarkant mokyklų tinklą ir finansiškai prisidedant norint išlaikyti mažesnes klases, geriausiai žino, koks jose gimstamumas, demografinės tendencijos. Noriu padėkoti, kad jos priima sprendimus ir prisideda finansiškai formuojant tokias klases. Bet noriu padėkoti ir toms, kurios pradėjo skaičiuoti, vertinti: jei gimstamumas tame rajone mažėja, vadinasi, į žemesnes klases neateis daug moksleivių, tad jos priima kitus sprendimus – pavyzdžiui, prijungia vieną ugdymo įstaigą prie kitos.

Skaičiavome, kad bus 56 tokios klasės. Praėjusią savaitę iš jų 26-ios jau buvo pateikusios informaciją, kad jas komplektuos, bet sprendimus priėmusios dar ne visos savivaldybės.

– Tačiau tarptautinio PISA (penkiolikmečių) tyrimo duomenimis, Lietuvos kaimo mokyklų vaikų pasiekimai kai kur net dvejais metais menkesni nei didmiesčių. Kaip užtikrinsite, kad ugdymas ne tik vyktų arti namų, bet ir būtų kokybiškas?

– Visoje Europoje yra tokių netolygumų. Tačiau visus kviesčiau nekurti stereotipų, kad kaimo mokykla yra bloga mokykla, kaip ir kad miesto mokykla lygu aukšti rezultatai. Ir kaimo mokyklose turime labai gerų pasiekimų, laimėjimų olimpiadose.

Pagrindinis tikslas – kokybiškas ugdymas, ir kalbėdami su savivaldybių atstovais akcentuojame, ką tai šiandien reiškia. Tai akredituota vidurinio ugdymo programa, kad toje mokykloje iš tikrųjų būtų teikiamos kokybiškos paslaugos, – yra ir kvalifikuotų pedagogų, ir aukšta vadyba, sutvarkytos ir aplinka, infrastruktūra. Taip pat turime siekti, kad vaikas saugiai ateitų į mokyklą, kad kuo mažiau laiko praleistų autobusuose.

Kalbame ir apie socialinį emocinį ugdymą, papildomas konsultacijų valandas, švietimo pagalbą mokiniui, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, neformalųjį ugdymą. Mūsų Vyriausybės programoje daug dėmesio skirta vaikų užimtumui, jau šiems metams papildomai skyrėme 5 mln. eurų šalia 20 mln., kad moksleiviai gautų neformaliojo švietimo paslaugas. Moksleivių užimtumas nuo sausio padidėjo 10 proc.

Taip, yra ir socialinis, ekonominis, kultūrinis aspektai, įvairių kitų problemų. Bet mūsų Vyriausybės programos tikslas – suteikti lygias galimybes kiekvienam vaikui gauti kokybišką ugdymą, nesvarbu jo gyvenamoji vieta, šeimos padėtis, socialinis ir kultūrinis kontekstas. Tai sudėtinga, bet tokį tikslą turime ne tik subalansuojant mokyklų tinklą, bet ir kompleksiškai visose susijusiose srityse.

Rekomendacija: mobiliuosius telefonus ugdymo procese siūloma naudoti pagal poreikį, pertraukų metu visai nenaudoti, o aktyviai judėti fiziškai. / Vestos Jašinskaitės montažas

Kaip pritraukti mokytojų

– Kaip siūlote spręsti mokytojų stygiaus regionuose problemą?

– Ir Lietuva, ir kitos Europos šalys susiduria su pedagogų trūkumu, tačiau ši problema neatsirado šiandien ar vakar. Tai kaip lėtinė liga, neužtenka vienos tabletės, vieno recepto, kad pasveiktume.

Turime neblogą pedagogų mokymosi skatinimo sistemą, pedagogikos mokosi per 6 tūkst. studentų. Studijuojantieji prioritetinėse programose – lietuvių, užsienio kalbų, matematikos, gamtos mokslų ir kai kuriose kitose – gauna 455 eurų per mėnesį stipendiją, be to, savivaldybės sudaro sutartis ir dar papildomai finansuoja studentus, kurie po studijų ateitų dirbti į tą savivaldybę.

Finansinis skatinimas yra, tačiau sistema veikia ne visiškai: jie baigia studijas, o į darbo vietą neateina. Atlikdami tam tikrus tyrimus aiškiai pamatėme, kad neretai baigusieji pedagogikos studijas pasirenka dirbti kitoje srityje, nors ten darbo užmokestis toks pat, koks būtų mokykloje. Darome išvadą, kad alga ne visada atlieka svarbiausią vaidmenį. Kalbėdami su jaunais žmonėmis, analizuodami atliktus tyrimus matome, kad daug reikšmės turi mokyklos mikroklimatas, darbo sąlygos, darbo aplinka, dideli krūviai. Turime kalbėti ir apie tai.

Iš savivaldybių susirinkome informaciją apie jų taikomus pedagogų, kitų specialistų pritraukimo mechanizmus. Savivaldybės atlieka labai didelį darbą, bet žiūrime, ką galime padaryti valstybės lygiu, nes turėtų būti nacionalinė pedagogų pritraukimo koncepcija, programa, iki šiol to nebuvo. Yra pavienių priemonių, bet komplekse jos neveikia. Yra įvairiausių pasiūlymų, pavyzdžiui, studentai kelia klausimą, kad su mentorių pagalba jie jau galėtų dirbti ir ketvirtame kurse.

Neretai baigusieji pedagogikos studijas pasirenka dirbti kitoje srityje, nors ten darbo užmokestis toks pat, koks būtų mokykloje. Vadinasi, alga ne visada atlieka svarbiausią vaidmenį.

– Nors panašūs siūlymai apšaukiami sovietizmu, vis dėlto, jei studentas gauna valstybės finansinę paramą studijoms, ar neturėtų už ją arba atidirbti, arba ją grąžinti?

– Kodėl ne, bet tai susitarimo dalykas. Reikia diskutuoti su Studentų sąjunga, vertinti valstybės prioritetus. Jei pagrindinis tikslas yra mūsų vaikų ugdymas, turime ieškoti įvairių priemonių, bet dėl jų turi būti sutarta. Pagal dabar veikiantį mechanizmą, jei sudaromos sutartys ir studentas gauna tam tikrą stipendiją, numatomos tam tikros sąlygos.

Mano nuomone, žmogus turėtų pats apsispręsti. Bet galėtų būti tam tikrų blokų: vieni gauna finansinę paramą su sutartimi, kiti gauna stipendiją, gali būti įvairių sprendimų pagal regionus. Dėl subalansuoto mokyklų tinklo irgi neturime laikytis vieno sprendimo, nes Lietuva labai skirtinga: yra regionų, nutolusių kaimų, ten taip pat gyvena vaikai. Gal ten reikalingi kiti sprendimai, pavyzdžiui, gali būti kitaip diferencijuotas pedagogų darbo užmokestis.

– Ar dideli konkursai į programą „Renkuosi mokyti“ neįtikina, kad reikia įvairesnių kelių patekti į mokyklą?

– Būtent. Reikia ieškoti kuo daugiau kelių, juos pritaikyti ir skirtingiems regionams. Kad ir sprendimas dėl moksleivių skaičiaus gimnazijoje – dvylika netinka visai Lietuvai, nes Ignalinoje vienokia situacija, Nidoje – kitokia, o Lietuvos pakraštyje – dar kitaip, turime svarstyti regioniškai, nes galbūt ten vienintelė gimnazija aptarnauja keturių savivaldybių moksleivius ir jau turime kalbėti apie kitą finansavimą.

– Pakalbėkime apie pedagogų atlyginimus. Jie vis piktinasi, kad statistika neteisinga. Koks dabar mokytojų vidutinis darbo užmokestis eurais ir procentais nuo šalies vidurkio? Ar laikomasi Nacionalinio politinių partijų susitarimo šiuo klausimu?

– Pagal partijų susitarimą ir Vyriausybės programą turime užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų, švietimo įstaigų vadovų atlyginimui kasmet augtų ne mažiau kaip 5 proc. sparčiau už prognozuojamą kitų metų šalies vidutinio darbo užmokesčio augimą. Iki 2024 m. pabaigos mokytojų atlyginimas turėjo pasiekti 130 proc. šalies vidurkio. Valstybės duomenų agentūros skelbiami statistiniai duomenys rodo, kad šis tikslas pasiektas: pernai ketvirtą ketvirtį šalies vidutinis darbo užmokestis bruto sudarė 2 322, o mokytojų (sudedant viską, kas į jį įeina) – 3 035 eurus. Santykis yra apie 130,7 proc.

Pertraukos be mobiliųjų

– Kokių dar pokyčių bus nuo naujų mokslo metų?

– Patvirtinome bendruosius ugdymo planus dvejiem metams. Be jau minėto pakeitimo – penkiomis dienomis sutrumpintų mokslo metų 5–10 klasių moksleiviams, norėdami atliepti ir Mokinių sąjungos, ir profesinių sąjungų keliamus klausimus, peržiūrime mokymosi, ypač namų darbų užduočių krūvius, numatytas tam tikras skaičiavimas, rekomendacijos, kiek tam skirti laiko. Turime kalbėti apie vaikų sveikatą, taip pat ir emocinę, tai neįtraukta į Vyriausybės programą, bet man labai svarbu. Be to, kaip minėjau, sieksime, kad egzaminai atostogų metu nebūtų laikomi.

Naujų mokomųjų dalykų nesiūlome, nes vaikų krūviai ir taip dideli. Tačiau žinome, kokiame geopolitiniame kontekste gyvename ir kam turime skirti didžiausią dėmesį – pilietiškumo ugdymo, nacionalinio saugumo, gynybos klausimais bendradarbiaujame su Krašto apsaugos ministerija, turime bendrą priemonių planą, birželį su krašto apsaugos ministre pasirašome bendradarbiavimo sutartį, turėsime bendrą veiklos planą. Susitarimus turime ir su Šaulių sąjunga dėl stovyklų, mokymų ir vaikams, ir mokytojams, per formalius ir neformalius užsiėmimus.

Atėję radome labai didelę problemą dėl vadovėlių. Kalbamės su leidyklomis, rugsėjį laukiame pradinio ir pagrindinio ugdymo pagrindinių dalykų vadovėlių.

Parengtos rekomendacijos dėl mobiliųjų telefonų, jos bus patvirtintos dviejų ministrų – švietimo, mokslo ir sporto bei sveikatos apsaugos – įsakymu. Diskusijose dalyvavo labai daug partnerių ir rastas toks sutarimas: ugdymo procese siūloma juos naudoti pagal poreikį, pertraukų metu nenaudoti, o aktyviai judėti fiziškai. Fizinis vaikų aktyvumas – vienas iš prioritetų, kad vaikai augtų sveiki.

Labiausiai akcentuojame socialinės emocinės aplinkos gerinimą. Ir moksleivius, ir mokytojus, ir tėvelius, visą bendruomenę skatiname gyventi tokioje bendruomenėje, kurioje patys gerai jaustumėmės. Visur Europoje dabar pagrindinis akcentas – turime ugdyti asmenybę sėkmingam ir laimingam gyvenimui. Visi turime dėl to stengtis.

– O kokia jūsų pačios emocinė būsena? Ar nesigailite sutikusi dirbti švietimo ministre?

– Nesigailiu ir labai džiaugiuosi. Esu pedagogė, žinau, kad tai tikrai nelengvas darbas, bet visi dirbame nelengvus darbus. Mano pagrindinis tikslas švietimo bendruomenėje – išklausyti, bendrauti, bendradarbiauti ir per dialogą rasti svarbiausius sprendimus.