Jei nepakenks pats GMO, pakenks chemikalai

Paskutiniu metu nevyriausybinės organizacijos, verslas ir politikai vis aktyviau diskutuoja, kaip būtų galima įteisinti savanorišką produkcijos, pagamintos be genetiškai modifikuotų organizmų (GMO), ženklinimą. Kokios įtakos mėsos, pieno produktų, kiaušinių kokybei turi ūkiuose naudojami genetiškai pakeisti pašarai, bendro mokslinio sutarimo nėra, bet Seimas ragina Vyriausybę imtis veiksmų, kad Lietuva pamažu pereitų prie kitokių pašarų.

Gedimino prospekto viduryje, Vilniuje, nevyriausybinė organizacija „Žali.LT“ praeiviams padengė stalą, kurį nuklojo maistu su GMO. Patiekalai ant šio stalo atkeliavo iš prekybos centrų. Viena iš kvietusiųjų pasivaišinti – Virginija Vingrienė sako, kad šių produktų rasti pardavimo vietose nebuvo taip jau paprasta.

„Galbūt, paskelbus sąrašą, prekybos centrai, žinodami, kad vartotojai jautriai reaguoja į GMO, paprasčiausiai atsisakė šių produktų. Tačiau mes aplankėme didžiuosius prekybos centrus – mažuose nežiūrėjome. Praktiškai saldumynų, kurie paminėti sąraše ir kurių norėjome surasti, neradome. Vis dėlto kažkur jų yra – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba rado 165 tokius produktus“, – pasakoja moteris.

Prekiauja mažose parduotuvėlėse

Prekybininkai dar pernai skelbė pritariantys siūlymams genetiškai modifikuotus produktus sukrauti į atskiras, specialiai pažymėtas lentynas. Taip žmonės, kurie ne visuomet skaito ar įskaito etiketes, aiškiai žinotų, ką perka. Kol kas tai tik ketinimai.

Kontroliuojančios institucijos pastebi, kad tokio maisto mažėja, taigi mažėja ir su tuo susijusių pažeidimų. Taip teigia ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistė Vida Jarošienė. Jos teigimu, tokiu maistu prekiaujama tik mažose kaimo parduotuvėlėse – visa informacija, kuomet buvo sudarinėjimas  genetiškai modifikuotų maisto produktų sąrašas, atkeliavo iš rajonų.

„Paprastai tose parduotuvėse parduodamas sojų aliejus, pagamintas iš genetiškai modifikuotų sojų. Kas dar – sunku pasakyti. Aš neturiu informacijos, kokioms parduotuvėms parduoda gamintojai, gaminantys minėtus kulinarinius gaminius“, – sako  V. Jarošienė. Jos žiniomis, vienintelis gamintojas – UAB „Rivona“ kulinarinis cechas.

Bendrovės „Rivona“, priklausančios „Norfos mažmenos“ savininkų pasiteiravus, kodėl jie naudoja genetiškai modifikuotų sojų aliejų, įmonė atsisakė komentuoti.  Viena iš įmonių, kurios į Lietuvą veža saldumynus su genetiškai modifikuotais produktais – „Angolita“ – į LRT radijo klausimus taip pat neatsakė. Tuo metu kitos įmonės – „Profisa“ vadovas Jurijus Feofanovas teigia, kad „paprasčiausiai niekas į tokius dalykus nekreipia dėmesio“.

„Per visą mūsų darbo laikotarpį nebuvo nė vieno vartotojų skundo ar užklausos. Mes perkame produktą, o ar jame yra genetiškai modifikuotų sudėtinių dalių, ar nėra, nė vienas gamintojas neinformuoja ir nepraneša“, – sako J. Feofanovas. Pasak jo, sudėtyje nurodomas tik sojų lecitinas, o ar jis genetiškai modifikuotas, ar ne, niekas esą  neinformuoja.

Pašnekovas  atkreipia dėmesį, kad GMO poveikis žmogaus sveikatai deramai neištirtas. „Gerai ar negerai, niekas dar nenustatė nei Amerikoje, nei Europoje, nei Rusijoje. Niekas negali iki galo pasakyti, kad nuo to atsiranda kažkas blogo ar gero“, – tvirtina įmonės „Profisa“ vadovas.

Ar su GMO, nustato „purtyklė“

Ar produktas genetiškai pakeistas, ar ne, atsakymą galima sužinoti Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRVI).

Vaclovas Jurgelevičius vadovauja skyriui, kuriame tiriami GMO. Laboratorijos darbuotojų „purtykle“ vadinamas prietaisas – vienas iš daugelio įrenginių, kuris įjungiamas norint sužinoti, ar bent menkiausia produkto dalis yra genetiškai kitokia. Tačiau tos menkiausios dalys dažnai lieka įrašytos tik instituto statistikoje, bet ne maisto etiketėse, kurios parduotuvėse prieinamos visiems.

„Šokolado gaminiuose yra lecitino (tai šokoladą formuojanti sudedamoji dalis). Lecitinas spaudžiamas iš nemodifikuotų arba modifikuotų sojų. Žinoma, procentinė dalis labai maža – galbūt 1 proc. ar 0,1 proc. bendro saldainio kiekio, tai leidžiama. Jei gaminyje GMO yra ne daugiau nei 0,9 proc., apie tai vartotojai greičiausiai ir nesužinos – tokia ES tvarka“, – informuoja specialistas.

Jis sako, kad tai jų labaratorija nustato, kad Europos Sąjungoje leistini 0,9 proc. neviršija ribos, bet modifikacijų yra ir šokolado gaminiuose. Esą maždaug 9 proc. visų tirtų mėginių viršija 0,9 proc. O apie 5–6 proc. gaminių randama 0,1–0,9 proc. GMO. Pvz., šokolade sojų lecitino dažniausiai yra ne daugiau nei 1 proc. – taip sako maisto technologai.

„Taigi jei gamintojai panaudojo genetiškai kodifikuotą sojų lecitiną, didelė tikimybė, kad apie tai etiketėje nebus parašyta, nes leistina riba neviršyta“, – teigia V. Jurgelevičius. O šio nemodifikuoto ir modifikuoto maisto priedo kaina, pasak jais prekiaujančiųjų, skiriasi du kartus. Antrasis pigesnis, be to, būna įrašytas ir daugelio kitų desertų receptuose.

Nežinodami naudojo pašarus su GMO

Apskritai maisto pramonė iš GMO šiandien gamina ir nemažai maisto priedų: emulsiklių, tirštiklių ar stabilizatorių. V. Jurgelevičiaus įsitikinimu, jei jie iš GMO, apie tai vartotojas turi būti informuotas.

Mokslas, verslas, žaliųjų organizacijos ir politikai šiandien diskutuoja ir apie tuos maisto parduotuvių skyrius, kuriuose užrašo „genetiškai modifikuota“ gal ir nerasime, tačiau daugumos jų gamybos grandinėje tokių produktų jau seniai nebeišvengiama. Taip kalba ir pieno ūkiui vadovaujantis Ramūnas Karbauskis.

„Kai supratau, kas į Lietuvą įvežama, nuo to momento niekada parduotuvėje nebepirkau kiaušinių. Teigčiau, kad nuo praėjusių metų pradžios į Lietuvą pašarų be GMO, ypač sojų, iš viso nebuvo įvežama. Tai rodo, kad mes visi nežinodami naudojome genetiškai modifikuotus pašarus, nes buvo neprivaloma žymėti, dar nebuvo priimtas įstatymas“, – sako R. Karbauskis.

Genetiškai modifikuotos – pigesnės

Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos vykdomoji direktorė Dalia Stasiūnienė kalba kitaip. „Buvo žymima visada. Visi žino, ką perka. Galbūt parašyta smulkiomis raidėmis, bet mes tikrai ženkliname ir nesistengiame slėpti – GMO yra vieša paslaptis“, – teigia D. Stasiūnienė.

Jos manymu, 90 proc. į Lietuvą įvežamų sojų yra genetiškai modifikuotos, tačiau tikslių duomenų esą nėra. „Be to, ir kaina ne paskutinėje vietoje. Ji lemtų brangesnę mūsų produkciją: brangesnius pašarus, brangesnę vištieną ir kiaušinius“, – atkreipia dėmesį Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos vykdomoji direktorė.

Tačiau su tuo nesutiktų R. Karbauskis. „Nesąmonė. Yra jos ir nusipirkti Europoje galima. Genetiškai modifikuotų ir nemodifikuotų sojų kaina skiriasi apie 10 proc. Žinoma, iš pradžių buvo labai sunku, teko pirkti Latvijoje, teko ieškoti. Kai nusprendžiau naudoti, Lietuvoje nebuvo nė vieno kilogramo nemodifikuotų sojų“, – tvirtina ūkininkas.

Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos vykdomoji direktorė Dalia Stasiūnienė pritaria nevyriausybinių organizacijų siūlymui savanoriškai žymėti produktus ženklu „be GMO“. „Taip, mes pritariame, kad būtų galima rinktis. Mums buvo svarbu, kad neįvyktų atvirkščias procesas – kad kiaušinių, mėsos, pieno gamintojai nebūtų įpareigoti etiketėse rašyti, jog kiaušinis gautas naudojant GMO pašarą. Tai būtų nekorektiška ir nenormalu, nes grandinė taptų begalinė“, – sako D. Stasiūnienė.

Esą tuomet ir kokį kitą produktą (pvz., bandelę, tortą ar ledus), į kurį pateko toks kiaušinis, reikėtų žymėti, jog šis gautas iš vištos, kuri buvo lesinama GMO. „Tai būtų labai juokinga bei paini etiketė ir, pirmiausia, kontrolė būtų visiškai neįmanoma“, – įsitikinus Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos vykdomoji direktorė.

„Tikėtis objektyvumo neverta“

VMVT šį balandį baigė tyrimą norėdama patikrinti, ar gyvūnų ėsti genetiškai modifikuoti pašarai palieka pėdsaką mėsos, pieno produktuose ar kiaušiniuose. Atsakymas – jokių likučių neradome. Rasti priešingų įrodymų kitų šalių mokslininkams kol kas sekasi sunkiai, bet yra tyrimų, tvirtinančių, kad vartotojų sveikatai įtakos turi jei ne pats genetiškai pakeistas augalas, tai tie chemikalai, kurie naudojami jį auginant. Tai patvirtina ir iniciatyvinės grupės „Lietuva be GMO“ koordinatorius Andrejus Gaidamavičius.

„Sojos, kurios į Lietuvą atkeliauja, importuojamos iš Pietų Amerikos, permirkusios glifosatu. Kol auga genetiškai modifikuoti augalai, ypač sojos, herbicidai iš lėktuvų purškiami visą laiką, nes tie augalai yra atsparūs. O glifosatas arba jo skilimo produktai, kurie ne ką mažiau kenksmingi, maisto grandine iš sojos keliauja į gyvulinę produkciją, iš gyvulinės produkcijos – į žmogų“, – teigia A. Gaidamavičius.

Jo teigimu, dar nežinoma, kaip transgeninė DNR pakeičia gyvulinės produkcijos kokybę – tai tamsioji pusė. Tačiau tikrai žinoma, kaip kokybę pakeičia pesticidų, masiškai naudojamų auginant GMO, likučiai, papildomi toksinai. A. Gaidamavičius tikina – dėl to nėra jokios abejonės.

Tuo metu Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos vykdomoji direktorė D. Stasiūnienė teigia: „Iš tikrųjų esame visiškai ramūs, nes pasitikime mokslu.“ Esą Europos maisto saugos agentūra šitą klausimą nagrinėja jau keletą ar net dešimtį metų, atlieka įvairius tyrimus. „Ji yra atsakingai pareiškusi, išplatinusi savo pareiškimą, kad jokių rekombinantinių genų ar pakeistų modifikuotų baltymų likučių nei kiaušiniuose, nei mėsoje, nei piene, atlikus daugelį tyrimų, neatrasta“, – sako D. Stasiūnienė.

Tuo metu į tiriančiųjų įstaigų darbą A. Gaidamavičius žiūri nepatikliai. „Nemanau, kad FSA dirba patikimi žmonės. Tarp FSA ir „Singent“, „Monsanto“ ar BASF vyksta darbuotojų migracija. Padirba ten, padirba ten... Europos Komisijoje padirbę mokslininkai į tas kompanijas išsineša visą informaciją ir vyksta toks neformalus lobizmas. Taigi tikėtis objektyvumo tikrai neverta, FSA dėl tokios darbuotojų migracijos viena korumpuočiausių įstaigų ES (nebijau to pasakyti ir visos nevyriausybinės organizacijos tai sako)“, – tvirtina A. Gaidamavičius.