E. Špokas apie žurnalisto darbą pavojingose vietose: kare taisyklių nėra

Kaip elgtis, kai tave pagrobia, kodėl būtina susirasti patikimą žmogų ir kiek reikia turėti grynųjų pinigų vykstant į neaiškias vietoves – tokius dalykus žurnalistas sako turėjęs išsiaiškinti savarankiškai. Ir nors yra ne viena tarptautinė konvencija, sauganti žurnalistus, dirbančius pavojinguose taškuose, E. Špokui ne kartą teko įsitikinti, kad kare taisyklių nėra.

Vienoje ketinama steigti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) žurnalistų saugumo draugų grupę, kurios viena iš iniciatorių yra ir Lietuva. Šios grupės tikslas – rūpintis žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose, saugumu. E. Špokas svarsto, jog įsitikinti tokios grupės naudingumu ir reikalingumu bus galima tik pasirodžius pirmiesiems rezultatams.

„Tiesioginio pasikėsinimo į mano gyvybę ligšiol nepatyriau, bet esu buvęs ne viename tikrai nesaugiame regione. Turbūt pati nesaugiausia mano lankyta vieta – Ukraina, Maidano įvykiai 2013 m. pab.–2014 m. pradžioje.

Taip pat išskirčiau Krymą 2014 m., kai ten pasirodė „žalieji žmogeliukai“. Tiesą sakant, nebuvo jauku eiti gatvėmis, kai sutinki ginkluotus žmones be uniformų, išsirikiavusius ir einančius vorele, ir nežinai, ko iš jų laukti; kai eini gatve su kamera. Juolab, kad ten buvo nukentėjusių žurnalistų. Kai užsienio agentūros perdavinėjo vaizdus per palydovą, įsiveržė grupė uniformuotų ginkluotų žmonių be skiriamųjų ženklų, išdaužė visą aparatūrą, sumušė žurnalistus. Sumušė tuos, kurie bandė fiksuoti, fotografuoti. Ten vaikščiodamas gatve tikrai nesijauti jaukiai ir saugiai“, – patirtimi dalijasi LRT profesionalas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žurnalistas prisimena ir dar vieną atvejį Turkijos ir Sirijos pasienyje, kur pakankamai griežta saugumo kontrolė. Prieš atvykstant E. Špokui, toje vietovėje buvo incidentų, kai sviedinys iš Sirijos buvo atskriejęs į pasienio su Turkija miestelį ir pataikė į gyvenamąjį namą. LRT žurnalistas pasakoja, jog jam atvykus į minėtą vietovę situacija buvo kiek aprimusi, tik tolumoje girdėjosi šūviai.

Jis sako tiksliai negalintis įvertinti, ar lankantis karštuosiuose taškuose jo gyvybei niekuomet nebuvo iškilęs pavojus. „Buvo, kad už penkių šimtų metrų sprogsta minos, girdi garsą, bet niekada negali žinoti, ar tau gresia pavojus. Didžiausia žurnalistų problema, bent jau Lietuvoje, nežinau, kaip kitose šalyse, – per mažai informuoti žurnalistai“, – atkreipia dėmesį. E. Špokas.

Žurnalistas prisimena savo pirmąją kelionę į Ukrainą. „Visiškai netikėtai papuolėme į įvykius Maidane. Kai prasidėjo protestas, filmavau tarp protestuotojų, bet aplink – ašarinės dujos, sproginėja petardos, tada prasideda puolimai, žmonės bėga. Nenutuokiau, kaip turiu elgtis tokioje minioje“, – dalijasi žiniasklaidos profesionalas.

E. Špoko manymu, turėtų būti rengiama daugiau mokymų žurnalistams, ypač tiems, kurie siunčiami į karštuosius taškus, nes šiuo metu žiniasklaidos atstovai iš esmės pavojingoms kelionėms ruošiasi savarankiškai.

„Būtų gerai, jei redakcijos turėtų griežtą politiką, kad į karo ar konfliktų zonas siųstų tik tuos žurnalistus, kurie yra paruošti, perėję specialius kursus, skirtus žurnalistams būtent darbui tokiose situacijose. Kai kurios neturi net neperšaunamų liemenių, bet vis tiek siunčia žurnalistus. LRT tokias liemenes jau įsigijo“, – pasakoja E. Špokas.

Būtų gerai, jei redakcijos turėtų griežtą politiką, kad į karo ar konfliktų zonas siųstų tik tuos žurnalistus, kurie yra paruošti, perėję specialius kursus, skirtus žurnalistams būtent darbui tokiose situacijose.

Anot LRT žurnalisto, šiuo metu žiniasklaidos atstovai patys organizuoja įvairias paskaitas, seminarus ir mokymus apie tai, kaip dirbti ir elgtis konfliktinėse situacijose. „Labai svarbu žinoti, kaip elgtis, jei tave pagrobia arba yra vadinamasis blokpostas, kurį tau reikia pervažiuoti. Galų gale, kiek grynųjų turėti ar kur juos laikyti, kai važiuoji į vietoves, kur nežinai, ko laukti.

Man susidaro įspūdis, kad iniciatyva labiau ateina iš žurnalistų pusės, entuziastų. Galbūt nepavadinčiau jų karo žurnalistais, tai – žurnalistai, kuriems įdomu važiuoti į karštuosius taškus, kur reikia daugiau pagalvoti“, – svarsto E. Špokas.

Jo teigimu, ruošiantis kelionei labai svarbu tinkamai atlikti namų darbus – skaityti, kas vyksta toje vietovėje, bandyti suprasti, ko ten galima laukti. Taip pat itin svarbu susirasti patikimą vietos žmogų, nuo kurio labai dažnai priklauso paties žurnalisto saugumas.

„Vadinamieji fikseriai – žmonės, kurie padeda tau atvykus į vietą. Dažniausiai tai yra mokama paslauga, bet būtent nuo patikimo žmogaus susiradimo žurnalisto saugumas gali priklausyti 90 proc. Dabar tokie rūpesčiai gula ant paties žurnalisto pečių“, – tikina E. Špokas.

Anot žurnalisto, kiek svarbi ir naudinga bus ESBO žurnalistų saugumo draugų grupė, paaiškės pasirodžius pirmiesiems rezultatams. „Ir dabar yra įstatymai ir konvencijos, kurie gina žurnalistus, tačiau kiek teko būti Ukrainoje, per Maidano įvykius, kai eidavome priešakinių linijų link, mums kolegos kaip tik rekomenduodavo nusiimti skiriamuosius ženklus, kad esame žurnalistai, nes būdavo taikomasi būtent į juos.

Taip pat buvo ir man neseniai lankantis Ukrainoje. Buvome su mėlynomis liemenėmis su užrašais „Press“, bet kariai patarė bent jau nusiplėšti šiuos užrašus. Karo zonose taisyklių nėra“, – įsitikinęs E. Špokas.