E. Aleksandravičius: Lietuvoje vyrauja kontorų žmogaus mentalitetas

 Brangstančių esminių idėjų laikais Lietuva susiduria su iššūkiu, kaip išugdyti laisvas, kritiškai mąstančias asmenybes, kurios nežinomoje ateityje gebėtų elgtis kūrybiškai, o kartu ir racionaliai. Vienas iš galimų būdų, kurį pasirinko ir švietimo srityje geriausius rezultatus demonstruojanti Suomija, yra individualus ugdymas.

Atsisakyti retrosovietinio mąstymo

Neseniai vykusiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume investicijų į informacines technologijas bendrovės „INVL Technology“ vadovas Kazimieras Tonkūnas atskleidė, kaip lietuvius mato kitų pasaulio valstybių piliečiai. Atsakingi, siekiantys užsibrėžto tikslo, daug dirbantys, nediplomatiški ir nekūrybingi – taip mes atrodome Afrikos, Skandinavijos ir Azijos šalių gyventojams. Nepaisant to, kad pranešimas buvo gana nuotaikingas, kiekvienas iš sėdinčių salėje nustebo ir išgirstus vertinimus priėmė asmeniškai. Juk tikrai nemanėme, jog esame nekūrybingi.

Juk nuo fiktyvios, „uniformuotos“, testais paremtos, ugdymo aplinkos mokyklose įdiegto aiškumo studentai atsiveria didžiulei abejonės.

Pasak E. Aleksandravičiaus, Lietuvoje vyrauja kontorų žmogaus mentalitetas – gebėjimas prisitaikyti prie uniformos, būrio. Atrodo, sąskaitos banke, darbo vieta, kostiumėlis, kurį užsivilkęs ateisi į pirmą ofisą, yra daug svarbiau. Visa kita – tiesiog nepraktiška. Tokiame buitinio praktiškumo sraute lengva pamiršti, kad iš tiesų pasaulį valdo idėjos ir vaizduotė, kad geriausias elgesys, net savo verslus planuojant, vis tiek yra idealizmas, o pasitikėjimas kitu žmogumi – geriausia strategija. „Pingančių technologijų ir brangstančių esminių idėjų laikais pasauliui kaip niekad anksčiau reikia laisvų, kilnių, kritiškai mąstančių asmenybių, gebančių plaukti prieš banalybės srovę ir suprasti, jog vaizduotė valdo pasaulį. Lietuvai reikia žmonių, savo laisvę derinančių su empatija, gebančių įveikti klusnaus tarnautojo ir vienos funkcijos darbininko buitines pagundas, mąstyti ir veikti tautinės bendruomenės ir laisvos visuomenės labui. Todėl, kad tik tokie žmonės geba kurti naujas idėjas, būti vizionieriais.“

E. Aleksandravičius pastebi, kad šios idėjos anaiptol nėra naujos – jos įrašytos visų geriausių – Princetono, Stanfordo ar Harvardo – universitetų misijose. Moralinės kultūros formų pajautimas buvo ugdomas nuo XIX amžiaus, vadinamo auksiniu universitetų laikotarpiu. Šiuos principus taip pat visai neblogai dar prieš karą formulavo iškiliausi mąstytojai ir administratoriai Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. rektorius Stasys Šalkauskis savo inauguracinėje kalboje sakė, kad universitetas – tai ne specialistų kalvė. Jis, pirmiausia, formuoja iškilų, gebantį suprasti ir kelti idėjas žmogų. Šiuos dalykus ir šiandien neblogai jaučia visi, kurie dirba gerose pasaulio aukštosiose mokyklose. Nors tai ir skamba kaip klasikinio universiteto idealai, tačiau jie provokuojamai ateitiški, futuristiniai. „Galbūt šituo išsilavinimo keliu eidami mes ir pabaigtume savo išsilaisvinimo ciklą, kuris 1990 m. prasidėjo nuo valstybės ir didžiųjų struktūrų, bet taip iki žmogaus laisvės dar ir neatėjo?“ – mąsto profesorius.