Dėl J. Marcinkevičiaus ir N. Putinaitės – kultūrinio karo šūviai

Justinas Marcinkevičius sugebėjo Lietuvą suvienyti net per savo laidotuves 2011 m. vasarį, o situacija, kai poetas „puolamas“, kai jo nebėra ir jis pats nebegali apsiginti, esą „turi tam tikrą atspalvį, kurį reikėtų vertinti kritiškai“. Taip portalui LRT.lt teigia krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas, atsisakęs skirti Krašto apsaugos ministerijos įsteigtą „Patriotų“ premiją filosofei Nerijai Putinaitei už jos monografiją „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“.

LRT.lt primena, jog po tokio ministro sprendimo „Patriotų“ premijos atsisakė knygos „Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“ autorių kolektyvas. J. Oleko žingsnis buvo vertinamas kaip pasikėsinimas varžyti Lietuvoje laisvą žodį ir mintį. Viešojoje erdvėje svarstyta, kad J. Olekas galėjęs šitaip pasielgti dėl artėjančių Seimo rinkimų. Tuo metu tarp intelektualų kylantis ginčas dėl požiūrio į J. Marcinkevičiaus kūrybą ir N. Putinaitės knygą vis labiau primena tai, kas anglosaksiškuose kraštuose vadinama „culture wars" – kultūriniais karais.

Atrado Lietuvos temą, kuri atvedė jį į Sąjūdį

„Naujieji barbarai!“ – pareiškė ne vienerius metus artimai su J. Marcinkevičiumi bendravęs vienas Sąjūdžio kūrėjų, filosofas Arvydas Juozaitis, vertindamas N. Putinaitės požiūrį. Paklaustas, ar įmanoma poeto kūryboje įžvelgti ateizacijos užuominų, jis nukirto: „Net nepadoru būtų padorioje kompanijoje apie tai kalbėti. Ir ne mums spręsti, ar J. Marcinkevičius buvo ateistas, ar giliai tikintis žmogus. Kartais sovietmečiu žmogus sakydavo esąs ateistu, kad tik jį paliktų ramybėje su jo Dievu.“

J. Marcinkevičiaus kritikams atsakė ir vienas artimiausių jo draugų – poetas Algimantas Baltakis, prisimindamas 1965 m. Vilniuje vykusį pirmąjį Poezijos pavasarį: „Justinas buvo vienas jo iniciatorių ir už savo poemą „Kristijonas Donelaitis“ tapo pirmuoju laureatu. Šiuo kūriniu jis užbraukė savo praeitį, atrasdamas Lietuvos temą, kuri jį atvedė ir į Sąjūdį, ir kitur.

Iki pat mirties jis jautė ir vykdė savo misiją sugrąžinti tai, kas buvo atimta iš mūsų kultūros ir istorijos. Girdėdamas, kaip Justinas dabar yra puldinėjamas, dažnai pagalvoju – kažkodėl daugelis žmonių, įskaitant žinomus politikus, pamiršta, kuo jie buvo ir kaip gyveno sovietmečiu.“

N. Putinaitė: ne visa J. Marcinkevičiaus kūryba – ateistinė

Kalbėdama apie savo monografiją, N. Putinaitė portalui LRT.lt teigė analizavusi tik tam tikrus J. Marcinkevičiaus kūrinius, kurie, anot jos, sietini su ateizmo įvaizdžiais. „Bet negalėčiau pasakyti, kad visa jo kūryba – ateistinė, – pažymėjo filosofė. – Vėlesniuose savo kūriniuose, kuriuos parašė, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, J. Marcinkevičius atsigręžė į tautines problemas. Tačiau sykiu į tai atsigręžė ir tuometinė Lietuvos nomenklatūra. Juk Antanas Sniečkus ir Trakų pilį atstatė, ir skyrė nemenkus pinigus Tolminkiemiui atstatyti.

To ėmėsi, nes, neleidus visuomenei atsigręžti į tautiškumą, galėjo įvykti sprogimas. Todėl buvo leista reikštis tokiomis formomis, kurios nekenktų sovietinei ideologijai. Ir šiuo atžvilgiu J. Marcinkevičius buvo centre“.

Paklausta, ką mano apie tai, kad J. Marcinkevičius ne tik sovietmečiu, bet ir iki šiol daugeliui žmonių prilygsta liaudies dainiui, filosofė pripažino poeto talentą: „Jis neabejotinai buvo talentingas, puikiai valdė žodį. Sugebėjo atliepti visuomenės lūkesčius.“