Augintinis – atsakomybės ir empatijos mokytojas

Pakeitė šeimos gyvenimą

Havanos bišonė Luna prieš tris mėnesius tapo nauja vaiko teisių gynėjos Eglės Vainoraitės-Rauktienės šeimos dalimi. Lunos šeimininkė neslepia, nors ir mažas šeimos narys, tačiau gyvenimo ritmą pakoregavo ganėtinai stipriai: vaikams teko daugiau atsakomybių, tėvams – papildomų rūpesčių.

„Lunai yra beveik penki mėnesiai. Pas mus į namus atvyko būdama trijų. Tad kartu buityje esame jau du mėnesius. Iššūkių tiek man, tiek vaikams, tiek man su Luna, tiek man su vaikais atsiranda kone kasdien. Augintinis nėra tik grožis, džiaugsmas ir malonumas. Mažas šuniukas, kaip ir maži vaikai, reikalauja labai daug dėmesio ne tik patogiu metu, ne tik tada, kai tu nori, bet visada. Iš esmės, visą parą“, – asmeninėmis patirtimis dalijasi vaiko teisių gynėja.

Nauda – akivaizdi

Kad įsigyti arba priglobti augintinį – geras sprendimas, vaiko teisių gynėjai sutinka. Juk kasdien pasirūpindami silpnesniu vaikai mokysis atsakomybės, empatijos.

„Šilti vaiko jausmai augintiniui formuoja jo emocinį intelektą ir gali padėti vaikui kurti tvirtus ir pasitikėjimu paremtus santykius su žmonėmis – šeimos nariais, draugais. Augintinį turintis vaikas rečiau patiria vienišumo jausmą, jis dažniau būna geros nuotaikos, nes žino, kad turi ištikimą bičiulį, kuris jį besąlygiškai myli ir palaiko“, – sako vaiko teisių gynėja Aistė Daujotienė.

Be to, pašnekovė pabrėžia, kad naudos bus net ir vaiko fizinei sveikatai: „Šiandien, kai vaikams taip trūksta fizinio aktyvumo, viena iš papildomų galimybių būti fiziškai aktyviems galėtų būti ir rūpinimasis naminiu gyvūnėliu. Pavyzdžiui, šuns vedžiojimas, aktyvūs žaidimai ar bėgiojimas su augintiniu neabejotinai gerina vaiko fizinę būklę“, – pastebi A. Daujotienė.

Prieraišumas: šilti jausmai augintiniui formuoja vaiko emocinį intelektą ir gali padėti jam kurti tvirtus santykius su žmonėmis. / freepik.com nuotr.

Neskubėkite priimti sprendimo

E. Vainoraitė-Rauktienė pasakoja, kad dėl Lunos su šeima mąstė dvejus metus. Mat patirčių auginant šunį jau buvo ir šeima žinojo, kad su nauju augintiniu laukia tiek finansinių, tiek atsakomybių pasidalijimo iššūkių.

„Darėme labai daug analizių, vertinome, kaip mes įveiksime iššūkius. Dabar, nors kartais būna labai sudėtinga, savo sprendimo tikrai nesigailime. Juk jis buvo labai kruopščiai apgalvotas“, – sako Lunos šeimininkė ir priduria, kad neskubėti ir pasverti savo galimybes rekomenduoja visiems.

Jai antrina ir vaiko teisių gynėja A. Daujotienė sakydama, kad tėvai turėtų įvertinti savo galimybes rūpintis gyvūnu, numatyti augintinio laikymo namuose sąlygas, šeimos narių dienotvarkę ir kaip ją suderinti su gyvūno priežiūra ir higiena. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į šeimos finansines galimybes, o vaikams iškomunikuoti, kad augintinis – ne žaislas.

Pratinti prie pareigų

„Labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog dalis visų šitų atsakomybių atiteks ir jam. Augintinis šeimoje atsiras ne tik kaip draugas, bet ir kaip atsakomybės mokytojas“, – pabrėžia A. Daujotienė.

Augintinį turintis vaikas rečiau patiria vienišumo jausmą, jis dažniau būna geros nuotaikos, nes žino, kad turi ištikimą bičiulį.

Žinoma, reikia nepamiršti, kad vaiko dienotvarkėje daug atsakomybių. Mokykla, namų darbai, būreliai jaunam žmogui yra nemenkas krūvis. Tad vaiko teisių gynėjai rekomenduoja atsakomybes dėl augintinio priežiūros vaikui skirti palaipsniui.

„Galima pradėti nuo to, kad vaikas ryte, per pietus ir vakare papildys augintinio dubenėlį vandeniu. Jeigu matote, kad su šia užduotimi susitvarko, galima prašyti daugiau. Pavyzdžiui, įpilti augintiniui vandens ir jį pašerti. Tokios užduotys neatims labai daug brangaus laiko. Vėliau, žinoma, tarkitės, kad bent grįžęs iš mokyklos arba vakare prieš miegą vaikas augintinį pavedžiotų“, – siūlo A. Daujotienė.

Nelauktos alergijos

Kitas svarbus aspektas, kurį rekomenduojama apsvarstyti prieš priimant gyvūną į namus, – galimos alergijos. Geriausia išsitirti dar prieš priimant keturkojį į namus, kad nebūtų nusivylimų ir skaudžių atsisveikinimų.

Tiems, kurie katino ar šuns namie laikyti negali, verta apsvarstyti žiurkėno, žuvytės ar kokio kito alergijų nesukeliančio gyvūnėlio įsigijimą. „Žinoma, auginti žuvytę ar žiurkėną kiek lengviau: jų nereikia vedžioti, treniruoti. Tačiau vis tiek vaikui turi būti aišku, kad teks gyvūnėlį šerti, valyti jo narvą ir pan.“, – sako A. Daujotienė ir priduria, kad bet koks augintinis gali tapti vaikui atsakomybės ir empatijos mokytoju.

Svarbu, kad vaikas būtų pats pasiruošęs rūpintis silpnesniu ir tai netaptų nemalonia prievole.

Jeigu nusprendėte, kad naujo draugo reikia tiek vaikui, tiek jums – džiaukitės ir auginkite jį atsakingai, ragina vaiko teisių specialistės.