Vieni šeimų neturėjo, kitus pamiršo artimieji, tad per Vėlines ant jų kapų niekas neuždega žvakės. Tiesa, ant tokių kapų žvakes kasmet uždega savanoriai. Viena jų – Renata, kuri vienišų žmonių kapais pradėjo rūpintis po sūnaus mirties. Prieš kelerius metus jį pasiglemžė liga.
„Po savo sūnaus mirties važiavome ir pasakė, kad čia yra nereikalingų, vienišų kalneliai, tad pradėjau domėtis“, – pasakojo moteris.
Ant vieno kalnelio ilsisi ir negimę kūdikiai, t. y. embrionai, kurių šeimos nenorėjo laidoti.
„Lapus nugrėbėme, žolę sutvarkėme, žvakes senas surinkome. Viena geriausių dienų darbe“, – džiaugėsi savanoris.
Sutvarkius kapus, kunigas Ričardas Doveika visus pakvietė maldai. Pasak jo, tai ne vienišių, o vilties kalnelis.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
„Subręsti, atpažinti valkatėlėje, pasimetusiame, galbūt tarpuvartyje gyvenančiame ar prašančiame išmaldos, juose pastebėti žmogiškumą, orumą yra branda“, – kalbėjo pašnekovas.
Vien Vilniuje šiemet palaidoti 46 vieniši žmonės. Jų laidotuvėmis pasirūpina savivaldybė. Dalis mirusiųjų – senjorai, kurie artimųjų neturėjo. Tiesa, pasitaiko ir tokių atvejų, kai giminės atsisako laidoti savo artimuosius.
„Šeimos yra skilusios, išsiskyrusios, o artimieji sako, kad nebendravo su mumis ir nesirūpino mūsų vaikais. Kartais ir vaikai sako, jog nežino, tad tai tik biologinis tėvas“, – pasakojo „Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja.
Kai kurie žmonės vieniši praleidžia visą gyvenimą. Po mirties jų palaikai kremuojami, o laidotuvės rengiamos kas tris mėnesius. Vienoje kapavietėje kartu palaidojama iki 30 urnų.
Jei artimieji vėliau panorėtų perlaidoti mirusįjį šeimos kapavietėje, tai padaryti galima gavus savivaldybės leidimą.
„Žmogui žmogaus reikia, kaip sakė Mažasis princas. Tuomet mes netampame tie vieniši. Smagu, kad žmonės gali pasiimti atgal į savo kapelius, atsiradus sąlygoms“, – kalbėjo savanorė Renata.
Greta vienišų žmonių kapų ilsisi ir neatpažinti mirusieji. Jie laidojami karstuose, kad prireikus būtų galima nustatyti jų tapatybę atlikus DNR tyrimus.
„Šiemet mes neturėjome nė vieno. Pernai turėjome du, o šiemet visi buvo atpažinti asmenys“, – teigė S. Guja.
Skaudi vienatvė daugeliui šių žmonių buvo kasdienybė. Dažnai pagalbos ranką jiems ištiesdavo tik savanoriai, kurie pasirūpindavo, kad vienišiai neliktų alkani.
Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, senovėje nereikalingų žmonių nebuvo. Apie tai byloja ir liaudies išmintis – bendruomenės pasirūpindavo net tais, kurie neturėjo artimųjų.
„Kaimas savo elgetą prižiūri. Vieną mėnesį viena šeima, kitą mėnesį kita, kitą trečia“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip ir kasmet, prieš Vėlines gyventojams nemokamai dalijamos žvakės. Žmonės kviečiami jas uždegti ant nelankomų kapų, kad nė vienas mirusysis neliktų užmirštas.
(be temos)