Pirmtakų iššūkiai
M. Sinkevičiui tapus jau trečiu šią kadenciją Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ministru pirmininku prognozės buvo vieningos: jis tikrai pranoks pirmtakę, tačiau visų pirma todėl, kad kartelė nuleista iki nebūtų žemumų.
Didelėmis sėkmėmis nebuvo vainikuotas ir pirmo šios kadencijos ministrų kabineto, vadovaujamo Gintauto Palucko, debiutas. Pirmųjų 100 dienų leitmotyvas buvo ne apie darbus, o apie koalicijos partnerę „Nemuno aušrą“ ir jos akibrokštus. G. Paluckas vis ragino to nesureikšminti, tikėjosi arbata ir sausainėliais kaip nors iki kadencijos pabaigos išlaikyti net tarpusavyje besiniaujančią koaliciją.
Kalbant apie konkrečius darbus, gavę valdžią socialdemokratai puolė atšaukinėti pirmtakų sprendimus, ypač švietimo srityje, ėmėsi diskusijų dėl mokesčių pokyčių, kurie biudžetui, kaip dabar aiškėja, nieko nepridėjo, ir pensijų antrosios pakopos reformų, po kurių iš jos pasitraukė jau arti pusės jos dalyvių.
Nesulaukus nė antro 100 dienų, kilo skandalas dėl G. Palucko verslo peripetijų ir socialdemokratams teko ieškoti naujos Vyriausybės galvos. Inga Ruginienė tiko tuo, kad jos spintoje, skirtingai nei kitų pretendentų, nebuvo skeletų. Tačiau kultūros ministro skyrimo farsas sukėlė masinių protestų, kuriuos dar paaštrino Seimo iniciatyva pakeisti LRT direktoriaus atleidimo tvarką. Premjerė netikėtai išmetė iš posto gerai vertinamą krašto apsaugos ministrę Dovilę Šakalienę, paskui net dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis kelias savaites diskutuota ne apie šalies saugumą, o kas ją pakeis.
Nors I. Ruginienė pareikšdavo, kad jau suvaldė baltarusiškų kontrabandinių balionų problemą, tačiau nuo jų apsaugodavo tik nepalankus vėjas. Nuolat kildavo ir klausimų, ar premjerės balsas ką nors reiškia, mat partijoje toną diktavo ne ji. O kur dar jos retorikos perlai.
Socialdemokratai nutarė imtis trečio dublio.
Kitokia koalicija
Palyginti su dviem pirmtakėmis, dabartinės Vyriausybės debiutas atrodo ramus. Žinoma, prie to prisidėjo ir koalicija be toksiškų partnerių, ir M. Sinkevičiaus patyrimas politikoje, autoritetas partijoje, be to, beveik pusė iš šimto dienų buvo vasarą, kai paprastai politikoje būna štilis.
Tačiau po trečiąkart šią kadenciją Vyriausybės simbolinių pirmųjų 100 dienų valdžioje (jos Lietuvoje laikomos nekritikavimo laikotarpiu, nors Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos dekanas dr. Mantas Bileišis primena, kad istoriškai XIX a. JAV tai būdavo suprantama kaip indikatorius, ką Vyriausybė sugeba) daug komplimentų negirdėti.
Pasak Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Pasaulio politikos mokslo grupės profesorės Irminos Matonytės, esminis skirtumas nuo ankstesnių dviejų LSDP suformuotų koalicinių Vyriausybių tas, kad šioje nėra „Nemuno aušros“. Tačiau, atkreipia dėmesį politologė, nors jos atstovai nedalyvauja Vyriausybės darbe tiesiogiai, išlieka svarbūs ir matomi sprendimų priėmimo dalyviai. Tarp „Nemuno aušros“ ir socialdemokratų išlieka svarbių politinių sinergijų, pvz., Seime nebalsuoti už Lauros Matjošaitytės pašalinimą iš Vyriausiosios rinkimų komisijos dėl jos nuslėptų ankstesnių sąsajų su „Nemuno aušra“.
Esminis skirtumas nuo ankstesnių dviejų socialdemokratų partijos suformuotų koalicinių Vyriausybių tas, kad šioje nėra „Nemuno aušros“.
Tačiau ir šiandienės koalicijos namai ne be dūmų. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vedlys Virginijus Sinkevičius ne kartą kritikavo Vyriausybę ir jos ministrus, kartu su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiu Aurelijumi Veryga reiškė nepasitenkinimą, kad socialdemokratai ignoruoja jų siūlymus laikinai sumažinti dyzelino akcizą ir taip suvaldyti augančias degalų kainas.
Vis dėlto, nors keičiasi koalicijos, premjerai ir dalis ministrų, M. Bileišio vertinimu, Vyriausybės veiklos turinys beveik nekinta: „Nuo pradžių jis nebuvęs ambicingas, jokių didelių iniciatyvų tiesiog nebuvo. Tad, nepaisant kabinetų kaitos, Vyriausybės veikla yra tęstinė, nuspėjama, nesiimama radikalių pokyčių. Šįsyk programoje įdėta principų, kuriuos įdiegti siūlo ekspertai, tačiau veiksmuose ir lyderių komunikacijoje trūksta ateities teorijos – kuria kryptimi Lietuva turėtų judėti artimiausius metus, kad išsaugotų esamą ir sustiprintų ateities gerovę.“
Biudžetas su skyle
Dabar M. Sinkevičiaus Vyriausybės laukia pirmas tikrai rimtas išbandymas – 2027 m. biudžeto tvirtinimas. Jo projekte numatytas 3,8 proc. bendrojo vidaus produkto valdžios sektoriaus deficitas, nors euro zonos šalims taikomuose Mastrichto kriterijuose nustatyta 3 proc. riba.
Tokia skylė aiškinama, pirma, siekiu toliau stiprinti gynybą, antra, laikytis ankstesnių valdžių duotų pažadų didinti pensijas, švietimo darbuotojų atlyginimus.
Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės Elenos Leontjevos, pagirtina, kad Vyriausybė skelbia kitąmet sutaupysianti beveik 100 mln. eurų. Tačiau planuojant kelių milijardų eurų deficitą norėtųsi gerokai ambicingesnės valstybės išlaidų peržiūros. „Jeigu gynyba yra prioritetas, visos kitos sritys negali būti prioritetinės tuo pačiu metu. Spaudimas riboti išlaidas kartais pateikiamas viešumoje kaip nelaimė, nors iš tiesų tai unikali proga susitvarkyti valstybėje iš esmės – atsisakyti perteklinių funkcijų, įdarbinti nenaudojamą valstybės turtą, sutrumpinti procedūras ir sprendimų kelią“, – sako E. Leontjeva.
Ekonomistė atkreipia dėmesį, kad ši Vyriausybė pirmoji susidūrė ir su realybe, kad nepakanka gynybai skirti BVP procentą – tie pinigai turi laiku virsti realiais pajėgumais. Visu aštrumu pajutome, kad valstybei šiandien ypač reikia greičio.
Kaip paskelbė krašto apsaugos viceministras Karolis Aleksa, šiems metams artėjant į pabaigą, kol kas panaudota tik arti pusės (kiek per 45 proc.) visų gynybai suplanuotų lėšų.
Saugumas – prioritetas
Vis dėlto, pabrėžia I. Matonytė, nors ir iškylant signalų apie kompromisų paieškas, svarbu, kad ši Vyriausybė tęsia gana kryptingą nacionalinio saugumo ir gynybos politiką, paramą kariaujančiai Ukrainai, rūpinasi Vokietijos brigados įsikūrimu, laviruoja siekdama išlikti patikima ir patrauklia JAV sąjungininke, prisiima humanitarines iniciatyvas ir atsakomybes iš Baltarusijos paleistų politinių kalinių atžvilgiu.
Jos vertinimu, svarbiu pasiekimu laikytina vykstanti procedūra dėl Konstitucijos 137-ojo straipsnio pakeitimo, kuriuo siekiama atšaukti draudimą dislokuoti masinio naikinimo (įskaitant branduolinius) ginklus Lietuvos teritorijoje. „Vargu ar apie šį svarbų strateginį sprendimą galima sakyti, kad juo nuveikta kas nors labai gero, bet juo siunčiama aiški kolektyvinės gynybos principų palaikymo NATO partneriams žinutė ir stiprus atgrasymo signalas agresyviai rusijai, vis labiau eskaluojančiai saugumo situaciją ne tik mūsų regione, bet ir platesniame globaliame kontekste“, – sako I. Matonytė.
Nuogąstavimai dėl užsienio politikos, kurie buvo reiškiami formuojant šią Vyriausybę, politologės vertinimu, nepasitvirtino. Nėra akivaizdžių požymių, kad Lietuva persiorientuotų ir taptų Kinijos ar Baltarusijos įgeidžių tenkintoja. Lietuva nuosekliai ir ambicingai ruošiasi pirmąjį 2027 m. pusmetį pirmininkauti Europos Vadovų Tarybai ir ten kiek įmanoma labiau sureikšminti klausimus, susijusius su saugumo ir gynybos politika, įskaitant ir migracijos aspektus.
Premjeras viešai sako pasitikintis užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu, tačiau pabrėžia iki metų pabaigos laukiantis proveržio santykiuose su Kinija.
Paketas šeimai
I. Matonytės nuomone, socialdemokratų programiniu pasiekimu labiausiai norėtųsi laikyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rugsėjį pristatytą šeimos politikos paketą, kuriuo siekiama reaguoti į šalyje blogėjančią demografinę padėtį. Jame išskiriamos kelios viešosios politikos kryptys: gimstamumo skatinimas, parama jaunoms šeimoms ir emigrantų grįžimo į Lietuvą pritraukimas.
Tačiau, pasak politologės, konkrečiau susipažinus su paketo turiniu, jis neatrodo kaip perspektyvi socialinės politikos priemonė. Gal jis ir nelaikytinas didele socialinės politikos klaida, juk jame yra priemonių, tariamai skirtų demografinėms problemoms spręsti ir šeimų ekonominei situacijai gerinti.
Pvz., numatyta nemokamo maitinimo visiems moksleiviams nuo 5 iki 10 klasės priemonė. Tačiau ji nėra socialdemokratiškai taikli, nes būtų taikoma visiems moksleiviams, nepaisant jų šeimų ar namų ūkių pajamų.
„Šeimos politikos pakete numatytas išlaidavimas nėra atsakingas ir ilgesniu valstybės biudžeto formavimo požiūriu. Juolab kad ir trumpuoju laikotarpiu pats premjeras abejoja dėl galimybės priimti kitus socialiai orientuotus sprendimus, kurių aktualumas Lietuvoje išaugęs dėl esamų geopolitinių įtampų, energetikos ir kasdienio vartojimo prekių brangimo. Atitinkamai Vyriausybė atsisako svarstyti akcizo mažinimo degalams ar PVM mažinimo kai kurioms prekių kategorijoms klausimus“, – vertina I. Matonytė.
E. Leontjeva pabrėžia: „Ko tikėtumės iš Vyriausybės – tai, pirma, neskatinti pašalpomis maitinamos migracijos, nes būtent tai sukelia problemų Vakarų Europoje. Antra, matyti migraciją plačiame demografijos ir socialinės politikos lauke ir nelaikyti jos verslo poreikiu. Kai trūksta žmonių, norinčių dirbti vairuotojų, darbininkų, slaugių ir kitus darbus, pirmiausia yra nepatenkinami visuomenės, o ne verslo poreikiai. Vėlgi atsiremiame į socialinę, nedarbo skatinimo politiką. Skatinkime Lietuvos gyventojus dirbti, o ne gyventi kitų sąskaita, neretai dar ir priduriant šešėlinių pajamų.“
Ar stiprina ekonomiką
Vertinant M. Sinkevičiaus Vyriausybės pirmąsias 100 dienų, pasak E. Leontjevos, svarbiausia – ne pažadų skaičius, o tai, ar pavyko pajudėti link valstybei esminių sprendimų: stiprinti ekonomiką, konkurencingumą, valdžios aparato greitį ir veiksnumą. Šių tikslų svarba per kelis Vyriausybių pasikeitimus nė kiek nesumažėjo, o laiko jiems pasiekti turime vis mažiau.
Ekonomistės vertinimu, ekonominės politikos kryptis iš esmės tęsiama, tačiau kartu paveldimos ir ankstesnės klaidos.
„Teigiamai nuteikia, kad Vyriausybės programoje atsirado siekis pertvarkyti pelno mokesčio sistemą, sudarant galimybių neapmokestinti reinvestuojamo pelno. Tai seniai brandinta reforma ir ji realiai atvertų kelią įmonių investicijoms“, – džiaugiasi E. Leontjeva.
Ji atkreipia dėmesį, kad, palyginti su ankstesnės Vyriausybės programa, išnyko įsipareigojimas „neįvesime naujų mokesčių“, nors žodžiais toks valdančiųjų pažadas skamba. Tačiau, pabrėžia ekonomistė, šiemet ypač svarbu įvertinti jau priimtos mokesčių reformos poveikį ekonomikos konkurencingumui, mokesčių surinkimui, žmonių motyvacijoms ir administracinei naštai. Ekonomikai ir gerovei kurti reikia palankių apmokestinimo sąlygų, stabilumo, aiškumo ir pasitikėjimo valstybės sprendimais.
„Verta pagirti tai, kad Vyriausybės programoje įrašytas principas: „Dirbančio žmogaus padėtis neturi būti blogesnė nei nedirbančio.“ Tai teisingi žodžiai ir viliuosi, kad jie neliks vien programoje, bet virs realiais pokyčiais. Lietuvoje nedarbo spąstų rodiklis aukščiausias ES ir viršija 100 proc. – daliai žmonių finansiškai apsimoka nedirbti, o įmonėms trūksta darbuotojų. Lenkijoje nedarbo lygis daugiau nei perpus mažesnis – šioje šalyje išmokos bedarbiams taip dosniai nedalijamos. Nedarbo draudimas turi padėti žmogui netikėtai praradus darbą, o ne silpninti paskatas grįžti į darbo rinką ir juolab nesukurti paskatų savo noru išeiti iš darbo, pailsėti visuomenės sąskaita. Čia Vyriausybė turi progą parodyti socialdemokratų pragmatizmą ir tikrą, ilgalaikį rūpestį žmogaus likimu“, – sako E. Leontjeva.
Jos įsitikinimu, labiausiai reikėtų ambicingo valdžios institucijų apsivalymo nuo dulkėmis apaugusio popierizmo, ypač dabar, kai visur diegiamas dirbtinis intelektas (DI). Anksčiau vykdytas skaitmenizavimas, deja, nepagreitino mūsų valstybės. Pasak jos, DI, jeigu bus taikomas virš nesutvarkytų funkcijų ir procesų, situaciją gali dar ir pabloginti. Tam, kad DI duotų gerų vaisių, reikia visa apimančio dereguliavimo ir simplifikavimo – tai dar vienas veiksnys, neleidžiantis atidėti apsivalymo.
„Galiausiai Vyriausybės stiprybę parodys gebėjimas atskirti, ką valstybė privalo padaryti pati ir kur ji turi leisti veikti žmonėms. Be aukščiausių vadovų politinės lyderystės esminių pokyčių nebus. Lietuvai reikia valstybės, kuri atitinka socialdemokratų moto – valstybės, kuri veikia, o ne stagnuoja biurokratinėse pinklėse“, – sako E. Leontjeva.
Valdžioje išsilaikys
Galų gale žinant šios Vyriausybės pirmtakių likimą, kai nepasiekus nė kadencijos vidurio jau turime trečią Vyriausybę, kyla klausimų, ar ši jau bus paskutinė. I. Matonytės prognozėmis, jos perspektyvos išsilaikyti valdžioje iki kadencijos pabaigos gana neblogos ir dėl didelio Seime turimo mandatų skaičiaus, ir dėl to, kad nebėra ypač destruktyvaus koalicijos partnerio – „Nemuno aušros“.
Pasak politologės, tikėtinas vieno ar kito ministro pakeitimas, pradedant, pvz., nuo pat paskyrimo abejonių kėlusio finansų ministro Taurimo Valiaus.
Net koalicijos partnerių demokratų lyderis V. Sinkevičius nesirenka žodžių: „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ jis piktinosi, kad šis negali konkrečiai atsakyti nė į vieną klausimą apie biudžetą, tačiau vaikšto Seimo koridoriuose ir skaldo juokelius. „Man tikrai kyla klausimas, ar žmogus supranta, kur jis atsidūrė ir kokioje pozicijoje jis yra“, – sakė V. Sinkevičius.
Vis dėlto, pasak I. Matonytės, Vyriausybės starto stiprumo rodikliai yra ambicinga politinė darbotvarkė, ryški politinė lyderystė, rinkėjų pasitikėjimas ir palaikymas, tad, vertinant pagal tai, nė vienos iš trijų šios kadencijos socialdemokratų Vyriausybių startas nebuvo stiprus.
„Visos tipiškai porinkiminiam medaus mėnesiui būdingos naujosios Vyriausybės stiprybės ir galimybės buvo prarastos, kai rinkimų metu premjere įsipareigosi tapti socialdemokratų vedlė Vilija Blinkevičiūtė dėjo į krūmus Briuselyje. Santykinė M. Sinkevičiaus ministrų kabineto stiprybė – bent dalinis apsivalymas nuo ksenofobiškos ir populistinės „Nemuno aušros“ – turi šiokių tokių teigiamų aspektų, bent jau tarptautinėje erdvėje. Vis dėlto šiuo sudėtingu tiek geopolitiniu, tiek ekonomikos raidos požiūriu laikotarpiu stipresnė politinė lyderystė būtų Lietuvai labai reikalinga. Juk reikia galvoti ne tik apie ministrų kabineto, bet ir apie mūsų šalies gyventojų perspektyvas“, – pabrėžia I. Matonytė.
M. Bileišis atkreipia dėmesį, kad šią Seimo kadenciją vyksta LSDP kartų kaita, kai jau nebematome Sąjūdžio epochos veikėjų. Kadencijos pradžios lyderių poelgių – tiek V. Blinkevičiūtės pažado tapti premjere netesėjimo, tiek jos favorito G. Palucko istorijos, tikėtina, kiti socialdemokratų lyderiai negalėjo numatyti. Dabartinio premjero ilgas apsisprendimo procesas tapti partijos lyderiu sukūrė nepriklausomos Lietuvos istorijoje unikalią situaciją, kai turėjome premjerę-regentę, ir tai parodė, kad Lietuvoje valstybės vadovo pareigoms įtvirtinti nebūtina demonstruoti ypatingo autoriteto.
M. Bileišis primena, kad daugelį jaunesnės kartos politikų (net ir premjerą) persekioja abejotinos moralinės vertės sprendimai, pvz., čekučių skandalas. Pasak jo, esantiems valdžioje tam tikra prasme saugumą suteikia tik tai, kad tokių „pasiekimų“ turi daug politikų, įskaitant opozicijos atstovus, tad nelabai matyti, kur būtų galima rasti moraliai tvirtesnių alternatyvų. G. Palucko istorija parodė, kad reikia labai rimtų kriminalinio pobūdžio įtarimų Vyriausybės pokyčiui.
Tad, kaip ir dabar diskutuojant dėl kylančių degalų kainų, ir dėl kitų gyventojus erzinsiančių įvykių, viešojoje erdvėje matysime nuolatinį koalicijos partnerių nuomonių išsiskyrimą, tačiau į trečiąją kadencijos koaliciją grįžę demokratai jos ardyti nesiryš. M. Bileišio manymu, ir „Nemuno aušra“ iš antrosios koalicijos pašalinta greičiau ne dėl savo neigiamos veiklos, o dėl konjunktūrinių aplinkybių pačioje LSDP. Šiuo metu sunku įsivaizduoti sukrėtimus, kurie galėtų vėl kelti klausimą dėl ministro pirmininko lyderystės.
Šiuo metu sunku įsivaizduoti sukrėtimus, kurie galėtų vėl kelti klausimą dėl ministro pirmininko lyderystės.
Tačiau, primena M. Bileišis, jau įsibėgėja savivaldos rinkimų sezonas, o į jį stipriai įsitrauks ir nacionaliniai lyderiai, nes šių rinkimų rezultatai tradiciškai yra Seimo rinkimų po pusantrų metų preliudija.
Tad laukia daug politinių šou.
(be temos)
(be temos)
(be temos)