Paskleidė naują naratyvą

R. Žemaitaitis ir pasibaigus rinkimams važinėja po įvairias Lietuvos vietoves, kur gyventojams pasakoja visokius dalykus.

Pastaroji žinia yra apie buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro „nuodėmes“.

„Kas prieš dvi savaites gavo V. Putino apdovanojimą? Koks valstybės politikas? Kokiam Lietuvos politikui V. Putinas įteikė aukščiausią valstybės apdovanojimą? Gabrieliui Landsbergiui. Praeitą savaitę, trečiadienį–ketvirtadienį, asmeniškai iš V. Putino jam buvo įteiktas aukščiausias valstybinis apdovanojimas už nuopelnus Rusijai. Ir už laikotarpį 2022–2024 metus“, – pasklidusiame vaizdo įraše dėstė R. Žemaitaitis.

Toliau nerišliai dėlioja, kad tai kažkaip susiję su Taivanu, kuris tiekia Rusijos karo pramonei modernias technologijas kovoms prieš Ukrainą.

„Jūs įsivaizduokite, tu nuvažiuoji pasiimti tą valstybinį apdovanojimą, Taivanas parduoda V. Putinui mikroschemas, tas daužo nuo paviršiaus Ukrainą, o tas (G. Landsbergis? – A. D.) gauna žvaigždės apdovanojimą už nuopelnus demokratijai. Niekaip nebesuprantu, kas čia darosi“, – įraše kažkokiai auditorijai dėstė R. Žemaitaitis.

Vaizdo įrašas, kuriame apie tai kalba politikas, skelbiamas socialiniuose tinkluose.

Juo dalijosi ir jo partijos kolegė Lina Šukytė-Korsakė, vėliau įrašą pašalino.

Įvertinimas: 2023 m. kovą mūsų šalies delegacijos vizito Ukrainoje metu prezidentas V. Zelenskis įteikė tuomečiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui valstybinį apdovanojimą – kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo ordiną už paramą Ukrainai. / Užsienio reikalų ministerijos archyvo nuotr.

Partijos kolegos painiojasi

Pats R. Žemaitaitis telefonu neatsiliepė ir nepaaiškino, iš kur jis gavo informacijos apie G. Landsbergiui V. Putino skirtą apdovanojimą ir ar yra pasirengęs už savo žodžius atsakyti.

Remiantis naujesniu įrašu, paskleistu socialiniuose tinkluose, kuriame R. Žemaitaitis jau kalba apie būtinybę paviešinti buvusių KGB agentų sąrašus, matyti, kad politikas nusifilmavo vasario 4 d., antradienį, apie 11 val. Lietuvos laiku kažkur slidinėdamas.

Šiuo metu Seimo posėdžiai nevyksta, tad panašu, jog Lietuvoje R. Žemaitaičio nėra.

„Nemuno aušros“ frakcijos seniūno pavaduotojas Robert Puchovič patvirtino, kad R. Žemaitaitis grįš pirmadienį, tada esą žurnalistai galės jam pačiam pateikti visus dominančius klausimus.

Pats R. Puchovič nežinojo, iš kur jo frakcijos seniūnas gavo informacijos apie G. Landsbergiui V. Putino skirtą apdovanojimą už nuopelnus Rusijai.

Yra visiškos nesąmonės, ką R. Žemaitaitis kalba. Visi žino G. Landsbergio indėlį padedant Ukrainai jos kovose.

„Kiek žinau, čia susiję su Taivanu, čia jis Taivanyje gavo tą apdovanojimą, o Taivanas labai daug dirba su Rusija. Tai gal jis tą norėjo pasakyti? Ai, ne tą? Jūs geriau žinote negu aš. Atsiųskite man klausimus raštus, atsakysime“, – pokalbį baigė R. Puchovič.

Kodėl tyli konservatoriai?

Po pastarųjų Seimo rinkimų G. Landsbergis iš politikos bei viešumos yra pasitraukęs ir, regis, į paskleistą žinią viešai nereaguoja.

Tačiau informacija apie iš Rusijos gautą apdovanojimą tiesiogiai liečia ne tik jį patį, bet ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją, taip pat valstybės reputaciją.

Neoficialiais duomenimis, vieni konservatoriai nusiteikę iš viso nereaguoti į tokias kalbas ir jų neeskaluoti, kiti mano, kad riba peržengta ir tylėti nebegalima, tačiau visi pripažįsta, kad tokiomis kalbomis R. Žemaitaitis siekia provokuoti politinius oponentus.

„Yra visiškos nesąmonės, ką R. Žemaitaitis kalba. Visi žino G. Landsbergio indėlį padedant Ukrainai jos kovose. Už tai jis ir paties prezidento Volodymyro Zelenskio yra apdovanotas. O tai, ką daro R. Žemaitaitis, yra Kremliui palankių naratyvų valkiojimas“, – teigė TS-LKD partijos vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, pridūrusi, kad kol kas neapsispręsta, kaip reaguoti į šią R. Žemaitaičio provokaciją.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė / P. Peleckio / BNS nuotr.

Komentaras

Linas Kontrimas

Viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistas

Kadangi R. Žemaitaitis yra politikas, kovotojas-griovėjas, jo elgesys ir komunikacija (ar jis valdžioje, ar opozicijoje) paremti maksimaliu efektu ir dėmesio pritraukimu. Tokia formulė jam ir jo partijai „Nemuno aušra“ padėjo laimėti rinkimus, tačiau neturime apsigauti. Jo oponentai daro klaidą, kurie kreipia dėmesį tik į tą formą, kurią pasirenka R. Žemaitaitis, bet neįsiklauso į jo žinučių turinį. Nepaisant ausį rėžiančių tekstų, R. Žemaitaitis ištransliuoja labai nemažai (nesakau, kad visą šimtą procentų), bet pusė jo negatyviai „pakrautų“ sakinių slepia tas problemas, kurias norėtų garsiai politikams išrėkti ir rinkėjai. Tai tie rinkėjai, kurie į tokį R. Žemaitaičio, tarkime, provokatyvų politinį formatą reaguoja kaip į vieną veiksmingiausių šiuo metu. Ir matome, kad tai yra veiksminga, jis gauna dėmesio, jis surenka auditorijas, jis priverčia suklusti ne tik savo (kol kas) partnerius, bet ir opoziciją. Tai viena medalio pusė. Antra medalio pusė – tokie politikai ir tokia komunikacija nėra jokia naujovė. Demokratinėse sistemose visada buvo žmonių, kurie savo komunikaciją remdavo protesto koncepcija. Ši pozicija reikalauja stoti į kovą ir jau nebesvarbu, kas yra prieš tave – bičiulis ar partneris, jeigu reikia rezultato, bus kovojama. Bus kovojama švelniau ar aštriau. Prieš vienus bus vartojama ribinė leksika, prieš kitus – švelnesnė. Ir čia R. Žemaitaitis visiškai nesiskiria nuo visų tų, kurie demokratijos sąlygomis gali reikštis iki to laiko, kol visuomenė arba tam tikri įstatymai neparodys, kad yra peržengiamos ribos. Ar šiuo atveju jau peržengtos ribos? Priklauso nuo to, kas tai vertina. Jeigu žiūrėtume iš R. Žemaitaičio oponentų pusės, jie ribų peržengimą pastebi faktiškai kiekviename jo pasirodyme. Bet jei tas kalbas vertina R. Žemaitaičio rinkėjas arba tie, kurie netrukus taps jo rinkėjais, nes akivaizdu, kad jis dabar didina savo elektoratą, jiems šitie pasisakymai tarsi įgarsina jų pačių mintis. Taigi ribų nustatymas yra tikros galios atributas. Tai yra kas tam tikru momentu turi galią nuspręsti, kur link krypsta viešo kalbėjimo riba, tas ir tampa savotišku teisėju. Šitokia galia ypač išryškėja porinkiminiu laikotarpiu, kai pradeda veikti naujai išrinktos politinės jėgos, kurios labai subjektyviai gali nuspręsti, kad tam tikri tekstai jau yra arti kritinės ribos. Tokiais atvejais siūlyčiau kontratakuoti. Kas pasakė, kad padori kita politinė retorika privalo būti be kovos elementų? Kas nubrėžė, kad ribų besilaikanti politinė retorika turi būti ištižusi ir neįdomi? Tai – pirmyn. R. Žemaitaitis šiandien yra puikiausias subjektas ne tik jį kritikuoti ir vertinti, bet jo veiksmai parodo, kokia didelė tuštuma yra vadinamojoje tradicinių partijų retorikų stovykloje. Mes negirdime tokio oratoriaus, kuris atsistotų ir savo kalbomis užgesintų R. Žemaitaičio kalbėjimus. Tegul niekas nepasakoja, kad tai neįmanoma. Tiesiog stebėtina, kodėl tai nėra daroma.