M. Laurinkus: klaida manyti – „ką tie saugumiečiai gali pasakyti?“

Šalies vadovų reakcija į neteisėtai paviešintus Lietuvos ambasadorių Azerbaidžane ir Vengrijoje pokalbius liudija, kad karalius – nuogas: įvairių institucijų vadovai jaučiasi esą visažiniai, manydami, kad žinias ir protą jiems suteikia jų aukštos pareigos, bet iš tiesų taip nėra. Tokį praūžusį diplomatinio skandalo Lietuvoje vertinimą pateikia buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Mečys Laurinkus.

„Yra viena yda – visažiniškumas. Vadovai ateina ir staiga tampa visažiniai. Statusas jiems tariamai suteikia ir žinias, ir protą, ir visa kita, nors iš tikrųjų taip nėra. Lietuvoje šis visažiniškumo bruožas tarp vadovų yra labai ryškus“ – apgailestauja M. Laurinkus. Jo teigimu, reaguojant į panašaus pobūdžio iššūkius, provokacijas svarbus vaidmuo turėtų priklausyti VSD, tačiau „departamentas į užsienio politikos formavimą nėra įsileidžiamas“.

„Kyla tam tikras pasipūtimas, arogancija, žiūrėjimas iš viršaus – „ką tie saugumiečiai gali pasakyti?“ Tai yra labai pavojinga. Žmonės gali manyti esantys genijai, bet greitai pasimato, kad karalius nuogas. Štai tokie atvejai tai ir parodo“, – pabrėžia M. Laurinkus.

- Kokius šios provokacijos tikslus galėtumėte įžvelgti? Kam tai galėtų būti naudingiausia?

- Man nebūtų labai sudėtinga konkrečiau nusakyti, kas yra šios akcijos autoriai. Bet tai neturi prasmės, kai neįmanoma pateiktį konkrečių įrodymų.

Vis dėlto akivaizdu, kad tai – žmonių grupė, seniai dirbanti šia tema, prižiūrinti Lietuvos santykius su NVS valstybėmis. Nepasakyčiau, kad jie fiksuoja viską, bet egzistuoja tam tikros linijos. Pietų Kaukazas – viena jų. Imama ta informacija, kurią įmanoma paimti.

Šiuo klausimu buvo dirbama kurį laiką. Ir jei pokalbiuose nebūtų tam tikros intrigos, jie nebūtų paviešinti. Tačiau, mano manymu, intriga buvo ne samprotavimai apie Azerbaidžaną ir Armėniją. Tų samprotavimų gali būti įvairių ir tai nėra valstybinė pozicija, todėl aišku, kad pagrindine intriga buvo laikoma ironiška diplomatų nuomonė apie valstybės vadovus. Jei to nebūtų, net ir žurnalistai nebūtų pastebėję, o provokatoriai tai puikiai suvokė.

- Taigi manote, jog ši provokacija yra nukreipta į mus pačius, siekiant sukelti nesutarimus viduje, o ne su kitomis šalimis? Viešojoje erdvėje esti nuomonių, jog tokiu būdu galėjo būti norima užaštrinti Armėnijos–Azerbaidžano santykių konfliktą, parodant Lietuvos šališkumą.

- Ji – ne tiek šališka, kiek nenuosekli. Galbūt norėta parodyti, kad tai, ką kalba valstybės vadovai, neatitinka nuomonių, esančių šalies viduje, tarp diplomatų. Savo veiksmais provokatoriai demonstratyviai parodė, jog tokia informacija jiems yra prieinama ir žinoma.

- Ieškant kaltų, reikėtų dairytis į didžiąją Rytų kaimynę?

- Ši tema nėra įdomi nei Australijai, nei Naujajai Zelandijai. Mes visi puikiai tai suprantame. Viskas yra koncentruota, sutelkta ir akivaizdžiai parodyta.

- Kaip jūs vertinate šalies institucijų reakciją? Juk, viena vertus, Rusijos televizijoje 2006 metais buvo paskelbti pokalbių telefonu įrašai, vienas jų dalyvių buvo tuomet Baltarusijos klausimais užsiėmęs, Užsienio reikalų ministerijos (URM) Užsienio politikos analizės ir planavimo departamento patarėjo pareigas ėjęs Renatas Juška. Kita vertus, tai – ganėtinai primityvios formos provokacija. Ar nebuvo galima būti geriau tam pasiruošus?

- Panaši situacija Lietuvoje įvyksta nebe pirmą kartą, tačiau visuomet paskubama: prima kažkas padaroma, tik paskui galvojama, ar vertėjo tai daryti.

Pirmą kartą paskelbus informaciją, nebuvo tiriama, kas ją skelbė, nebuvo daromos išvados. Lietuvoje egzistuoja inertiško ir abejingo reagavimo tradicija. Kartais, jei  sukyla spauda, sukyla ir vadovybė, tačiau nebūna nei instrukcijų, nei vidinių tyrimų.

- Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK), rengdamas savo sprendimą dėl ambasadorių atstatydinimo, nebuvo supažindintas su URM Generalinės inspekcijos išvadomis, VSD informacija. Savo ruožtu URK nariai teigia, jog taip yra paminamas šios institucijos autoritetas. Apie ką byloja šis valdžios institucijų tarpusavio nesusišnekėjimas?

- Šalyje nėra koordinacijos tarp institucijų. Ir nežinia, kaip Lietuvoje yra formuojama užsienio politika: ar tai yra tik prezidentės prerogatyva, kaip formuojant bendras pozicijas dalyvauja URM, kokią poziciją užima Seimas. Sistema veikia tarsi į skirtingas puses išsisklaidžiusios bitės.

Visiškai kitaip buvo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Seimas tada gana aktyviai dalyvavo užsienio politikos formavime. Prieš stojimą į NATO, visas euroatlantines struktūras, tų diskusijų buvo labai daug, išsakomų pozicijų – taip pat. Dabar – tyla. Niekas nekomentuoja prezidentės sprendimų, rodos – pritaria, tačiau paaiškėja, kad ne. Šis žaidimas jau yra pastebimas ir visuomenės.

Pastaruoju Seimo URK žingsniu parodoma aktyvesnė pozicija. Tai vertinu gerai.

- O šis institucijų tarpusavio nesusišnekėjimas yra palankus ir geras ženklas provokatoriams?

- Taip. Institucijos pademonstruoja, kad nėra vieningos nuomonės. Nors demokratijos sąlygomis tai ir neprivalu. Tačiau tai gali būti ženklas, jog nuomonės pradės skirtis ir kitais klausimais, ne vien sprendžiant dėl asmenų.

- Daugiau žalos Lietuvos diplomatijos veidui galėjo padaryti pats paviešintas įrašas ar tai, jog vadindami jį provokacija, montažu, netiesiogiai pripažinome jo autentiškumą, nušalindami ir „plakdami“ savo diplomatus?

- Aš nemanau, kad čia yra kieno nors didelis laimėjimas arba ypatingas mūsų pralaimėjimas. Visas pasaulis tikrai nesusidomėjo šiuo įvykiu. Tai yra reikšminga mums: prasidėjo įvairios insinuacijos, šnekos apie lojalumą.

Mes per daug sureikšminame provokatorių vaidmenį. Jie dirba savo darbą, pamatė, kad turimą medžiagą pats laikas panaudoti tuomet, kai prasideda pirmininkavimas, ir išnaudojo. Ypatingai didelių tikslų jie čia nepasiekė. Numatyti Rytų partnerystės projektai kaip vyko, taip ir vyks.

- Per LRT radiją kiek mažiau nei prieš mėnesį minėjote, kad Lietuva tampa vis reikšmingesne globalios politikos dalimi, tad tokioms ar dar didesnėms provokacijoms turėtų būti pasiruošusi. Tačiau ar tikrai sukūrėme tinkamiausią precedentą, kaip spręsti tokias problemas?

- Atvirai pasakius, ši istorija – mūsų nesėkmė. Ir pati istorija yra kvaila, ir jos eiga. Į ją norisi pasižiūrėti ironiškai. Turinio rimtai vertinti negalima, tad žiūrima į techninę dalį, šalutinius klausimus.

- Šis skandalas nutils sulig rugsėjo 30-ąja, kai ambasadoriai oficialiai paliks savo postus? Kokie turėtų būti tolimesni valstybės institucijų veiksmai?

- Žaidimai vyksta nuolatos. Tad nereikia būti naiviems, jie [provokatoriai] veikia kryptingai, netgi turi tam tikras savo pareigas, yra ir dirbančių pasiremiant visuomenine iniciatyva. Jie planuoja, kada reikėtų atlikti provokatyvius veiksmus. Tai reikia gerai žinoti.

Taip pat reikalingas selektyvus požiūris: suvokti, kas yra rimta, o kas – ne. Numatyti galimas pasekmes, kaip reikėtų reaguoti.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad informacinę erdvę reikia stebėti kiaurą parą. Didesnės valstybės atlieka nuolatinį informacinės erdvės monitoringą. Yra numatyta sistema, kokia informacijos dalis kur teka, kas ją diferencijuoja, analizuoja, kokią reikšmę ji gali turėti. Atsiranda tarpinstitucinis ryšys ir reagavimas.

O Lietuvoje tokio monitoringo nėra. Siekiau to ne vienus metus, tačiau susidurdavai su požiūriu „jei bus svarbu, tada ir pasakysime“. Ne taip turi būti: reikia vertinti labai nuosekliai ir pastoviai. Tada atsiranda tam tikra tradicija, tam tikra sistema. O dabar yra didelė rizika nepastebėti svarbios informacijos. Tuomet viską pirmoji pagauna ir paviešina žiniasklaida, atsiranda neteisingi sprendimai.

Reikalinga atskira struktūra ir tam tikra selektyvios atrankos ir vertinimo sistema. Pamoka, kurią buvo bandoma įpiršti – kad reikia užsičiaupti – tikrai nėra ta kryptis, kuria reikėtų eiti.

- Kas turėtų to imtis?

- Kitose šalyse yra analitikų, patarėjų grupės. Tokios turėtų būti prie VSD. Kai kurie dalykai, formuojant užsienio politiką, atsakant į įvairius iššūkius, provokacijas, turėtų būti patikėti atskirai departamento darbuotojų grupei. Bet departamentas į užsienio politikos formavimą nėra įsileidžiamas.

Per maža pasakyti, kad šalyje egzistuoja tarpinstitucinės koordinacijos stoka: apskritai nėra jokio ryšio.

- Kas yra tas stagnacijos šaltinis, trukdantis įvesti nuolatinės stebėsenos tradiciją?

- Yra viena yda – visažiniškumas. Vadovai ateina ir staiga tampa visažiniai. Statusas jiems tariamai suteikia ir žinias, ir protą, ir visa kita, nors iš tikrųjų taip nėra. Lietuvoje šis visažiniškumo bruožas tarp vadovų yra labai ryškus. Iš to kyla tam tikras pasipūtimas, arogancija, žiūrėjimas iš viršaus – „ką tie saugumiečiai gali pasakyti?“. Tai yra labai pavojinga. Žmonės gali manyti esantys genijai, bet greitai pasimato, kad karalius nuogas. Štai tokie atvejai tai ir parodo.

Pakeitimų iniciatorė šioje situacijoje turėtų būti Vyriausybė. Vyriausybės ryšys su VSD visada buvo proginis, visada trūko labai aiškaus tiesioginio ryšio. Pertrūkiais vykstantis informacijos tekėjimas valstybėje – nieko gero. Tas nuoseklumas ir sistemiškumas, kurio mums šiuo metu labiausiai trūksta, priklauso nuo Vyriausybės vadovo.