Knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ autorių reakcija į apžvalgininko teiginius: išdėstė papunkčiui

Žurnalistė B. Davidonytė savo feisbuko paskyroje detaliai aprašė punktus, kuriuos nagrinėjo M. Laurinavičius.  Pateikiame jos įrašą.

„Į knygos pradžią sąmoningai įdėjome seną JAV prezidento Richardo Nixono apie pranešėją Danielį Ellsbergą, kuris žurnalistams nutekino informaciją, rodančią, kad JAV prezidentai melavo visuomenei apie padėtį Vietnamo kare. Prezidentui pavaldūs slaptųjų tarnybų darbuotojai įsilaužė į Ellsbergo psichologės kabinetą ir ieškojo pranešėją kompromituojančių diagnozių ir purvo, kurį galėtų paviešinti.

„Mes turime prigriebti tą kalės vaiką. Negalime leisti jam lengvai išsukti, kitaip tokie dalykai kartosis visose valdžios institucijose vėl ir vėl. Mes laimėsime šitą bylą ne teisme, laimėsime ją dar iki teismo. Suraskite apie jį kompromituojančios informacijos ir nutekinkite spaudai. Aš noriu jį sunaikinti. Ar aišku?“ (1 knygos puslapis).

Dabar atrodo, kad įdėdami tą citatą nuspėjome ateitį, bet iš tikrųjų tokio veiksmo tikėjomės ir laukėme. Prieš publikuojant knygą svarstėme, kad bus bandoma kompromituoti Pranešėjo ir mudviejų reputaciją. Net tiksliai atspėjome, kad bus bandoma netiesiogiai sukelti abejonę, esą galbūt Pranešėjas dirba Rusijai, nes jis žvalgybinį darbą dirbo Rusijoje.

Tai klasikinis atvejis, kai nukreipiant dėmesį nuo rimtų klausimų kalbama ne apie faktus – visame ilgame Mariaus tekste neradome nė vieno paneigto fakto apie Nausėdos rinkiminės komandos ir galimų rėmėjų tikrinimus (išskyrus paties Mariaus pasvarstymą, kad greičiausiai sąrašas atėjo ne iš Nausėdos aplinkos). Tekstu bandoma sukelti abejonę pagrindinio liudininko reputacija. Žodžiu, jei negali nuneigti faktų, nuneik tą, kuris tai sako.

Papunkčiui apie esminius teiginius:

1. Pagrindinė Mariaus teksto mintis, kad Pranešėjo istorija yra vadinamųjų „valstybininkų“ bandymas susigrąžinti įtaką – ši versija ne nauja, apie ją rašoma ir knygoje. Mariaus tekste Pranešėjas su „valstybininkais“ siejamas per savo pavaduotoją. Du svarbūs momentai. Pirma, Pranešėjo teigimu, Mariaus paminimą pavaduotoja pasiūlė naujieji VSD vadovai Darius Jauniškis ir Remigijus Bridikis per pirmąjį jų pokalbį apie naują valdybą – pirmas knygos skyrius. Antra, priešingai nei rašo Marius, Nausėdos sąrašų tikrinimai buvo pavesti visai ne tam pavaduotojui.

2. Dėl to, kad Pranešėjas dirbo Rusijoje. Net sunku atsakyti į tai, kas parašyta Mariaus tekste – ištisas skyrius kuria įspūdį, kad penktas pagal rangą VSD pareigūnas, be kita ko, VSD išsiųstas žvalgybinį darbą dirbti Rusijoje, dirbo priešiškai valstybei. Tačiau galiausiai tas skyrius užbaigiamas tokia citata: „Žodžiu, šiuo aspektu teko nusivilti – tenka pripažinti, kad jokio “rūkstančio ginklo”, bandydamas ieškoti tiesioginės „Maskvos rankos“ šį kartą neradau, nors kažkokių įtarimų, regis, vis dėlto būta.“

Tai bene geriausias argumentas, kad šitas tekstas yra manipuliatyvus taikymasis į žmogaus reputaciją, kad nereikėtų kalbėti apie jo pateiktus faktus.

3. Marius rašo esą Pranešėjas nebuvo pašalintas iš VSD per reorganizaciją, vadina tai absurdu, nes tada VSD paliko ne vien Pranešėjas, o ir kiti pareigūnai. Marius rašo: „Bet ką visa ši situacija galėtų turėti bendro su dėl tariamai vieno asmens sugalvota reforma, jei ji palietė gerokai daugiau žmonių?”

Tačiau Mariaus minimuose žiniasklaidos straipsniuose ir net bylose pareigūnai viešai sakė: „Darbo netekę VSD pareigūnai Delfi teigė, kad reorganizaciją nutarta padaryti netrukus po to, kai pranešėjas suteikė informaciją tuometiniam Seimo NSGK pirmininkui. Taip esą siekta atsikratyti VSD vadovams nelojaliais asmenimis.“ (https://www.delfi.lt/.../prabile-zvalgai-tiesiai-sviesiai...)

Panašiai pareigūnai liudijo ir mūsų knygai, ir visa tai yra joje aprašyta. Taip sakė ir tie, kas Pranešėją pažinojo tik profesinėje aplinkoje.

4. Aišku, Mariaus vyšnia ant torto, kad Pranešėjas dabar dirba ministerijoje, patarėju. Marius rašo, esą netiesa, kad Pranešėjas buvo išmestas į gatvę, esą išėjo susiradęs šiltą vietelę. Sunku pakomentuoti, kaip tai keičia knygoje pateiktus faktus, tačiau svarbu paminėti – palikęs VSD Pranešėjas maždaug pusmetį neturėjo darbo. Mes pradėjome bendrauti tuo laiku, kai jis buvo bedarbis ir nesėkmingai ieškojosi darbo.

Ne mums spręsti, ar ministerija yra šilta vieta, tačiau mūsų pirmieji pokalbiai įvyko prieš tai.

5. Viena nemaloniausių vietų Mariaus tekste, kur rašoma apie anglų kalbos mokėjimą-nemokėjimą. Bandoma sėti abejones, esą Pranešėju nepasitikėjo užsienio partneriai, esą IRA teroristų sulaikymo operacija, už kurią Pranešėjas gavo ir valstybinį apdovanojimą, yra išsigalvojimas, kurio žurnalistai patikrinti negali. Marius rašo, esą neįmanoma patikrinti, ar Pranešėjas tiesiogiai dalyvavo operacijoje ir esą tikėtina, kad nedalyvavo. „Galiu beveik garantuoti, kad šią legendą žurnalistai kūrė vien iš paties Tomo pasakojimo. Nes tokias detales gali žinoti tik operacijos dalyviai – ir tai ne visi.“

Tai lengva patikrinti. Štai čia yra viešas žiniasklaidos straipsnis apie minėtą operaciją ir bylą, kurioje juodu ant balto rašoma: „2007-ųjų rugpjūtį Rokų poligone Kauno rajone Airijos pilietis Michaelas Campbellas apžiūrėjęs automatus ir snaiperinius šautuvus paprašė ginklų prekeiviu prisistačiusio lietuvio papasakoti apie trotilą – kiek jo reikia susprogdinti vyriausybinį šarvuotą automobilį. „Ginklų prekeivis“ iš tiesų buvo Lietuvos žvalgybos agentas, vykdęs bendrą slaptą antiteroristinę operaciją su britų tarnyba MI5. <...> Kriminaliniuose sluoksniuose žinomas šešėlinis veikėjas Dublino oro uoste 2007-ųjų kovą pranešė grupuotės atstovams – jums padės lietuvis Tomas. L.Campbellas uždegęs žalią šviesą – tarkitės su Tomu.“ (https://www.15min.lt/.../lietuviskas-trotilas-britu...)

6. Mes prašėme Pranešėjo, kad jis leistų publikuoti informaciją apie jo gautus apdovanojimus, nes tai parodo, kokio lygio pareigūnas pateikė faktus apie galimai neteisėtus tikrinimus. Todėl suprantama, kodėl Marius rašo, kad apdovanojimai nieko neįrodo: „Apdovanojimą gauti gali tiesiog kaip vadovas. Patys savaime apdovanojimai dažnai gali būti gal net labiau įtakos, o ne konkrečių nuopelnų rezultatas”.

Kažin, ar reikia tai komentuoti. Pranešėjas gavo apdovanojimus už operacijas, kurios šiek tiek knygoje aprašytos (viena – išsamiai).

7. O mėgindamas paneigti Žygimanto Pavilionio istoriją, Marius ją netgi netiesiogiai patvirtina: „Būtent aš V.Pavilionui nurodžiau šaltinius, kur ieškoti informacijos, kad minėtoje V.Ušacko šventėje dalyvavo ir G.Žiemelis, jei tos informacijos jam reikia. Ir dabar norite, kad aš patikėčiau, jog iš manęs gavęs informaciją, kur tos informacijos ieškoti, tai padaryti Ž.Pavilionis “pavedė” VSD, o ne savo patarėjams Seime. Atleiskit, bet aš esu linkęs tikėti sveiku protu ir savo atmintimi, o ne Pranešėjo fantazijomis.“

Tačiau jau pirmuosiuose knygos puslapiuose rašoma, kad nuorodos internete buvo nebeaktyvios, todėl tam, kad jas būtų galima pasiekti, reikėjo specialių įrankių. Tai tiek būtų apie tas fantazijas.

Apibendrinant, ponas Laurinavičius rašo: „Grėsmę nacionaliniam saugumui kelia net ir vien dėl asmeninių motyvų karo metu vykdomas nepagrįstas puolimas prieš Valstybės saugumo departamentą.“ Mums atrodo, kad didžiausią grėsmę kelia neatsakyti klausimai ir politikai, turintys skeletų spintoje, dėl kurių gali tapti pažeidžiami. Bet dabar jau visiškai akivaizdu, kad tų atsakymų ir tyrimų tikrai labai nenorima“.

Priminsime, kad B. Davidonytės ir D. Pancerovo knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ pastaruoju metu plačiai aptarinėjama žiniasklaidoje, jos vertinimą pateikė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

„Visuomenė turi teisę žinoti – paslaptingasis pranešėjas yra dabartinis sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėjas Tomas Gailius“, – savo feisbuko paskyroje paskelbė M. Laurinavičius.

Apžvalgininkas teigė, kad pirmasis Lietuvoje išviešinti šio visuomenę audrinančio skandalo epicentre esančio, tačiau iki šiol po paslapties skraiste besislėpusio buvusio pareigūno asmenybę nusprendė manydamas, kad tai žinoti yra visuomenės interesas.

„Mat aš esu įsitikinęs, kad žinau visiškai priešingą Lietuvoje jau kuris laikas nerimstančios, D. Pancerovo ir B. Davidonytės bestseleriu tapusios knygos sukelto politinio skandalo pagrindinės istorijos versiją. Maža to, galiu šią versiją pagrįsti net dviejų padėtį iš vidaus žinančių šaltinių liudijimais, o taip pat net ir asmenine patirtimi.

Ši versija visiškai griauna negeroves ar net nusikaltimus išviešinti pasiryžusio, bet dėl to tik asmeniškai nukentėjusio sąžiningo pareigūno mitą, kurį susikūrė pats T. Gailius. Bet aš esu įsitikinęs, kad būtent dėl to ją žinoti taip pat yra visuomenės interesas“, – tvirtino M. Laurinavičius.