A. Jokubaitis: daug žmonių, mylinčių laisvę, neturėtų būti liberalais

Kaip teigia jis, daug žmonių, mylinčių laisvę, neturėtų būti liberalais: „Nereikia prie savęs prisirašyti -izmo, nes bet kuris -izmas verčia sunerimti.“

– Kas paskatino parašyti naujausią knygą „Liberalizmas kaip pilietinė religija“?

– Pagrindinė paskata buvo noras suprasti, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje. Blogiausias dalykas, kurį esu girdėjęs apie liberalizmą, yra sakymas, kad liberalai nori mus sugrąžinti į tą prigimtinę būklę, apie kurią kalbama moderniojoje filosofijoje. Iki valstybės atsiradimo vyravo prigimtinė būklė – buvome laisvi, lygūs, bet kaip gyvūnai.

Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami.

Skaičiau tokius dalykus apie liberalizmą, kurie yra žiaurūs, nebūčiau su tuo sutikęs. Pats esu kritiškas, tačiau tokio požiūrio – jau per daug. Pradėjau matyti, kad Lietuvoje gyvename kaip vilkai. Į vienas kitą pradėjome žiūrėti kaip į funkciją. Žmogus reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Ėmėme veidmainiauti, nekreipti dėmesio.

– Bet ar taip nebuvo visada?

– Geras klausimas. Greičiausiai taip buvo visada. Kai perėjome nuo sovietmečio prie naujos tvarkos, šiandien vadinamos liberaliąja demokratija, per daug vilčių buvo susieta su tvarka. Greičiausiai tik užmiršome žmogaus prigimtį, juk tam tikri dalykai nesikeičia. Tas optimizmas, kad lengvai sukursime naują santvarką ir ši santvarka pakeis žmogų, labai panašus į komunistų norą sukurti naują žmogų ir visuomenę.

Bet viskas daug sudėtingiau. Tiek liberalizmas, tiek konservatizmas ir pan. – primityvios ideologijos, visiškai netinkamos mąstyti apie žmogų. Dar labiau netinkamos situacijai, su kuria dabar susiduriame.

Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami. Mes nebematome vienas kitame asmenybės. Dėl to knygą parašiau labai greitai. Manau, kad daug žmonių, mylinčių laisvę, neturi būti liberalais. Neturi prie savęs prisirašyti -izmo, nes bet kuris -izmas verčia sunerimti.

– Pakalbėkime apie liberalų moralės kodeksą.

– Žmogus, kitaip nei gyvūnas, turi moralinių sugebėjimų. Jis laisvas ir gali įsipareigoti tam tikrai normai. Žmogus gali būti drąsus, išmintingas. Visus šiuos dalykus filosofai žinojo nuo seno. O kas dabar yra liberalizmas? Liberalizmui nebesvarbus gėris. Politinio liberalizmo prielaida sako – visuomenė tokia, kad mes dėl nieko nesutariame. Kaip tuomet kartu gyventi? Kartu gyventi – į gėrio vietą pastatyti teisingumą. Svarbiausias dalykas yra tai, kad vieni kitų nežudytume.

– Ar liberalai iš tiesų teigia laisvę?

– Tai didysis paradoksas. Liberalai sako, kad kiekvienas turi teisę ir gali gyventi pagal savo įsitikinimus, tačiau kartu jie mano, kad geriausia gyventi pagal liberalius įsitikinimus. Šio paradokso suprasti neįmanoma. Kodėl žmogui turi būti svarbus liberalizmas? Tam, kad visuomenėje, kuri save vadina liberalia, jo niekas nemokytų ir nesakytų, pagal kokius įsitikinimus gyventi.

Tam reikalinga laisvų žmonių visuomenė, o dabar atsirado hegemonai. Kalbėdamas apie liberalus, nekalbu apie siaurą Lietuvos partiją. Visos mūsų politinės jėgos gali būti apibūdinamos liberalizmo terminu. Socialdemokratai ir konservatoriai irgi yra liberalai.

– Kuria prasme jie liberalai?

– Ta, kad liberalai negali pasiūlyti demokratijai alternatyvos. Kai Lenkijoje ar JAV į valdžią ateina kitaip mąstantys žmonės, turintys piliečių palaikymą, liberalai jiems ištraukia populistų etiketę. Aš nesuprantu, ką tai reiškia.

Populizmas demokratijoje yra normalu, nes tai žmonių palaikymas, ir tai natūralus dalykas. Bet, kai liberalai laimi rinkimus, jie nesako, kad yra populistai. Veidmainiavimas toks įprastas, kad mes jo nepastebime.

– Ar liberalai turi užsiimti amžinomis diskusijomis apie diskusijas?

– Tokios amžinos diskusijos primena bičių skleidžiamą garsą. Ir viskas. Jei pasakysi, kad nėra tiesos ir kiekvienas gali turėti savo tiesą, kam tada diskutuoti? Diskusijos gali būti be pabaigos. Tai galima matyti ir Vilniuje, iš visai paprastų dalykų. Juk nesugebame pastatyti paminklo. Šiuo momentu esame nepajėgūs sutarti dėl visiems bendrų, reikšmingų simbolių.

Ankstesniais laikais paminklus pastatydavo grupė inteligentų, meno žmonių. Taip paminklai ir atsirasdavo. Yra sričių, kur demokratijos nereikėtų, arba reikėtų kitokio jos suvokimo.

– Kam liberalams reikalinga valdžia, jei jie nori valdžią laikyti pažabotą? Tai atrodo dviprasmiška.

– Visiškai taip. Kai kas sako, kad liberalai visiškai neturi politikos supratimo, tik jos kritiką. Liberalai pasakytų – reikia, kad valdžia būtų kuo mažesnė. Geriausia būtų anarchija, kai visai nėra valdžios.

– Tačiau rašote, kad liberalai anarchistais netampa.

– Ne, jie to nedaro. Jie sustoja ties anarchijos riba. Valstybė reikalinga, kad apgintų individo laisvę ir užtikrintų dalykus, kurių patys individai negali užsitikrinti. Yra bendro gėrio dalykų, kurie negali būti užtikrinami individo. Jie nori valdžios tam, kad jos nenorėtų.