Istorikas: A. Sniečkus buvo komunistas, pasižymėjęs sentimentais Lietuvai

– Savo moksliniame darbe tiriate politinio elito tarpusavio ryšius sovietmečiu. Teigiate, kad egzistavo tam tikra paralelinė valdymo sistema – neoficiali, niekaip neaprašyta, tam tikros neformalios, nerašytos taisyklės, kurios buvo gal netgi svarbesnės už oficialią hierarchiją ir įtvirtintą įstatymais tvarką. Kaip reiškiasi paralelinė sistema kasdienybėje?

– Neformalūs ryšiai, santykiai, tam tikros nerašytos taisyklės sovietinėje visuomenėje, ekonomikoje, politikoje buvo svarbios. Turbūt kiekvienas anuomet gyvenęs žmogus prisimena blato ryšius. Politinėje erdvėje irgi panašiai vyko.

Buvo politiniai santykiai, neformalūs ryšiai, naudojami saugoti užnugarį, tai patikimi asmenys, kurie vykdė politiką, kuriais buvo galima pasitikėti. Kitas dalykas, politikoje buvo svarbios visokios paslaugos – ar politinės paslaugos, ar politikos tęstinumas, ar politikos formavimo užtikrinimas, ar net ir asmeninės paslaugos.

Antanas Sniečkus, ilgametis LKP CK pirmasis sekretorius, naudojosi asmenine pažintimi su Vytautu Zenkevičiumi, kuris buvo išsiųstas dirbti į JAV, į Sovietų Sąjungos ambasadą. Jis A. Sniečkus ne tik gaudavo svarbios politinės informacijos apie Lietuvos išeiviją, bet ir siųsdavo vaistus iš JAV, kas buvo turbūt buvo labai svarbu.

– Ar oficialiai A. Sniečkus nebūtų galėjęs gauti tokios informacijos?

– Tas žmogus vis dėlto užėmė oficialias pareigas, jis galėjo gauti, žinoma, visa tai raštiškai, bet ta forma šiuo atveju buvo kitokia – asmeniniai laiškai, įvairi informacija, paklausimai „kaip jums sekasi“, „kaip jūsų šeima gyvena“, „gal kažkuo aš galiu padėti“, „kaip jums sekėsi įsikurti valstijose“. V. Zenkevičius klausė, „kaip Lietuvoje“, pasidalindavo įvairia informacija – „štai, atšventėme naujus metus, buvo labai linksma“.

Oficialus raštas turi būti toks: pirma, antra, trečia. Viskas turi būti išvardinta papunkčiui, neįsiveliant į pasakojimą. Asmeniniame, neformaliame laiške galima tikrai daug ką papasakoti, kas lieka užkulisiuose. Iš išlikusių laiškų ir matome, kad tas ryšys papildydavo.

Gal reikėtų sakyti, kad tie tarpasmeniniai ryšiai ne tiek užgoždavo oficialią sistemą ar ją absoliučiai pakeisdavo, kiek ją papildydavo. Lygiai taip pat, kaip mano minėtas blatas papildydavo ekonominius netobulumus. Tarpasmeniniai ryšiai irgi tai darė.

– Net nežinau, ar galima kalbėti apie papildymą, ar vis dėlto pakeitimą. Kažin ar kompetencija šiuo atveju buvo svarbiausia. Jūs teigiate, kad asmeniniai ryšiai buvo ypač svarbūs?

– Asmeniniai ryšiai buvo svarbūs. Žinoma, svarbi buvo ir kompetencija, bet kyla klausimas, kiek ta kompetencija turėdavo įtakos galutiniame etape, formuojant artimųjų ratą. Ar tikrai visada būdavo atsižvelgiama į tai, kad žmogus yra geras specialistas, ar labiau buvo manoma, kad naudingiau turėti tokį žmogų, kuris man ne tiek prieštaraus, vykdys tai, ką aš nurodau?

Sovietinėje sistemoje autoritarinio vadovo tipas, principas buvo labai įsišaknijęs. Kitas dalykas, visada vyravo nesaugumas dėl savo posto. Buvo ne vienas toks mažas perversmą, pavyzdžiui, kai CK sekretoriai būdavo nušalinami nuo pareigų. Gal ne visada išmetami į politinį šiukšlyną ar nuteisiami, ne kiekvienu atveju taip būdavo, bet jie būdavo pašalinami į žemesnes, ne tokias įtakingas pareigas. To buvo vengiama.

– Kaip tie asmeniniai ryšiai atsirasdavo? Ar tai būdavo bendramoksliai, šeimos draugai?

– Jei kalbėtume konkrečiai apie A. Sniečkaus epochą, kurią aš tyrinėju darbe, ilgą laiką A. Sniečkaus ryšiai buvo nulemti aplinkybių. Jis dalyvavo komunistiniame pogrindiniame judėjime, antivalstybinėje veikloje nepriklausomos Lietuvos metais, vadinamuoju tarpukariu.

Konspiratyviame darbe tarp žmonių turi būti ryšys, pasitikėjimas, tu negalėjai pasirinkti to, kas yra šalia. Karo, pokario metais atsirado žmonių, kurie, bėgdami nuo vokiečių puolimo, pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, kurie vyko į Lietuvą vykdyti partizaninės diversinės veiklos. Pastaruosius A. Sniečkus atrinkinėjo, tie ryšiai buvo nulemti.

Vėliau, Sovietų Lietuvoje, įsibėgėjus sovietizacijai, atsirado tam tikras saugumas. Maždaug septintojo dešimtmečio pradžioje jau buvo ieškoma žmonių, kurie būtų išsilavinimą įgiję sovietinėse aukštosiose mokyklose. A. Sniečkus stebėdavo jų karjerą nuo pat komjaunimo. Jis užrašų knygutėse pasižymėdavo komjaunimo veikėjus, kurių kalbų klausydavosi – „gera kalba, toks ir anoks“.

Vėliau jis pasakydavo – „šitą veikėją galima kelti pareigose, jis perspektyvus“. Kai tie žmonės, A. Sniečkaus ar ne jo dėka patekdavo į aukštas pareigas, A. Sniečkus juos pabandydavo pasikviesti pas save į namus ar į gamtą medžioklei. Po truputį susiformuodavo asmeniškas ryšys. Žmonės net apsigyvendavo šalia, medžioklės vykdavo beveik nuolat. Jis pradėjo labiau pasitikėti žmonėmis ir jiems atsiverti.

– Jūs taip pat rašote apie, pavyzdžiui, partines bausmes. Kokią bausmę gausi ar kaip vėliau ta bausmė bus traktuojama, priklausė nuo to, ką tu pažįsti?

– Taip. Iš šaltinių pastebėjau, kad ypač vėlesniais metais po stalinizmo to daug nebuvo, kažkaip kitaip buvo susitvarkoma. Stalinizmo metais čia, Lietuvoje, buvo daug rusakalbių partinių darbuotojų, atsiųstų tiesiogiai iš Maskvos, komandiruotų, kaip tuo metu buvo vadinama. Jie keldavo įvairių problemų.