G. Nausėda: Sovietų Sąjunga yra maras, kuris mutuoja iki šiol

Paskutinius mėnesius prezidento Gitano Nausėdos vizituose užsienyje – naujas klausimas – istorinė atmintis. Lapkritį Prahoje atidarė Lietuvos genocido centro parodą, supažindinančią su sovietų vykdytais lietuvių trėmimais. Prezidentas ragina komunistinę Sovietų Sąjungą pasmerkti, kaip pasmerkta nacistinė Hitlerio Vokietija. Tik G. Nausėda sako, klausimas, kuris režimas pragaištingesnis.

„Čia lygybės ženklo, ko gero, ir negalima dėti, nes nacizmo siautėjimas tęsėsi viso labo tik nuo Hitlerio atėjimo į valdžią iki 1945-ųjų. Tai yra dvylika metų. Šito sovietinio maro pasekmes mes jaučiame nuo 1917 m. Ir ši ideologija nuolat mutuoja, atgimsta vis naujais pavidalais“, – kalbėjo G. Nausėda. 

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

Vladimiras Putinas jau atvirai dėsto, kad savomis laiko žemes, kurios buvo Sovietų Sąjungos, net Rusijos imperijos žemėlapiuose.

„Siekia ekspansijos, ir tai yra nepaprastai pavojingas režimas. Štai ką mes pirmiausiai turime suvokti“, – teigė Lietuvos prezidentas.

Istorijos instituto vadovas sutinka – dabar Rusijos šlovinamas sovietų režimas ir jo nusikaltimai Vakaruose nebuvo tinkamai įvertinti. Ir tai padėjo atsirasti dabartiniam V. Putino režimui ir yra viena iš karo Ukrainoje priežasčių.

„Sudarė dirvą naujosios ideologijos, rašizmo suklestėjimui. Toks komunistinio režimo visuotinis nepasmerkimas yra viena iš priežasčių, kodėl kyla nauji karai“, – sakė Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis.

Lenkų lyderiai su naciais lygina ir sovietinį, ir dabartinį V. Putino režimą.

„Kaip kad nacistinė Vokietija, pamačiusi, kad pralaimi, paskelbė totalinį karą, šiandien Rusija daro tą patį“, – teigė Lenkijos premjeras Mateusz Morawiecki.

Vakarų europiečiai sovietus mato kitaip, nes su sovietais ir nesusidūrė.

 Toks komunistinio režimo visuotinis nepasmerkimas yra viena iš priežasčių, kodėl kyla nauji karai.

„Vakarų pasaulyje komunizmo nusikaltimai buvo vertinami kaip tam tikras lokalus reiškinys“, – pastebėjo A. Nikžentaitis.

Stalinas buvo Vakarų sąjungininkas prieš Hitlerį.

„Britai, prancūzai ir sovietai – jų požiūris į Antrąjį pasaulinį karą, kad ir kaip mums šiandien atrodytų keista, paradoksalu, bet jis yra pakankamai panašus“, – teigė istorikas Algimantas Kasparavičius.

„Daug valstybių yra, kuriose dirba komunistų partijos, vis dar ir Europos Sąjungoje“, – komentavo Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Lapkritį Vokietijos parlamentas pripažino genocidu badą Ukrainoje, kurį prieš devyniasdešimt metų dirbtinai sukėlė Stalinas. Kai pernai mirė paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, tas pats Bundestagas jį pagerbė tylos minute. Palankiai M. Gorbačiovo vaidmenį istorijoje įvertino ir britai, ir amerikiečiai .

„Rytų Europa, Baltijos šalys viską supranta gerokai supaprastintai. Nesidairyti per petį išmoko Vakarai. Tikiuosi prie Vakarų prisiglaudusi Rytų Europa, kuri bando tapti Vakarų pasaulio dalimi, irgi išmoks šią paprastą taisyklę“, – kalbėjo A. Kasparavičius. 

Anot A. Kasparavičiaus, istorinė atmintis seniai grindžiama principu, kuris Rytų europiečiams gali skambėti baisokai. Net su kruviniausiais tironais daromi kompromisai. Tai gali galioti ir dabartiniam karui Ukrainoje.

„Jeigu tos pergalės mūšio lauke pasiekti nepavyks, tada bus ieškoma kompromiso. Ir tas kompromisas bus daromas ir visais kitais atvejais, kaip jis buvo daromas ir XX a., ir  XIX a., ir XVIII a. darant nuolaidas iš abiejų pusių. Kai pastatai viską ant vienos pusės, pralaimėjimas gali ateiti labai greitai“, – konstatavo A. Kasparavičius.

Anot istorikų, istorinę atmintį pirmiausiai formuoja istorijos dalyviai: aukos ir aukų artimieji.

„Kada politikai pradeda kištis arba koreguoti, teikti, siūlyti, dažniausiai mes turime rezultatą tokių iškreiptų tyrimų ir iškreiptos situacijos“, – sakė istorikas Algimantas. 

Istoriko A. Nikžentaičio nuomone, politikų sprendimais gali būti kuriami institutai, fondai naujiems tyrimams finansuoti. Tai ypač aktualu istorinius kompleksus jau turinčiose šalyse.

„Galbūt ir pašalins tuos politinius pančius, kurie dažnai ir tyrėjus ribojo imtis tokių lyginamųjų tyrimų“, – sakė A. Nikžentaitis.