E. Lucasas: po 1991-ųjų dažnai pirmenybę teikiame balansui, o ne tiesai

Visuomenėms trūksta pasitikėjimo žiniasklaida, o toks trūkumas yra dalis sumenkusio pasitikėjimo elitu. Ir tuo puikiausiai naudojasi Rusija, kuri savo netiesos skleidimo ir propagandos girnoms suktis leidžia milžiniškus pinigus. Po 1991-ųjų laimėjusi Šaltąjį karą Vakarų visuomenė – ir piliečiai, ir valdžia, ir žiniasklaida – tapo gana pasyvi, esą dabar viskas bus gerai. Bet tiesa ta, kad gerai nėra, todėl politikai ir pareigūnai turi rimtai susimąstyti, nes jei toliau tęsime šią pasyvumo strategiją, Rusija laimės. Taip interviu „Savaitei“ sakė žinomas britų žurnalistas, savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius ir Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edwardas Lucasas.

– Šiais metais buvo itin daug kalbama apie Rusijos dezinformacijos kampanijas, ne tik Baltijos šalyse, bet ir Vakarų pasaulyje. Lietuvoje dalis žmonių netgi pavargę tai girdėti, darosi abejingi nuolatiniam tokios informacijos kartojimui, renkasi nežinoti ir gyventi kad ir reliatyvioje, bet ramybėje ir tyloje.

Yra toks dalykas kaip faktai, jie iš tiesų egzistuoja: MH17 iš tiesų buvo numuštas, Krymas iš tiesų buvo aneksuotas, Rytų Ukraina – užpulta, Lietuva buvo okupuota – tai faktai, o ne tvirtinimai. Mes turime smarkiai ginti pačią mintį, kad faktai egzistuoja.

Manau, kad daugiau nei 20 metų dauguma lietuvių supranta informacinio karo problemą. Nenuostabu, kad nuo jos esate pavargę, nors Vakarai dar tik bunda, lėtai ir vėlai pradeda matyti Rusijos dezinformacijos keliamą grėsmę. Mūsų pagrindinė žiniasklaida menksta, neturi tvaraus verslo modelio, praranda pinigus. Visuomenėms trūksta pasitikėjimo žiniasklaida, o toks trūkumas yra dalis sumenkusio pasitikėjimo elitu apskritai. Pasikeitusios technologijos dabar leidžia lengvai kurti iškraipytas arba netikras naujienas. Ir tai bus didžiulė problema kitais metais.

– Tampa sunku žmones įtikinėti faktais, kai jie jų tiesiog nenori girdėti.

Žmonės pasiilgę mąstyti širdimi, o ne galva. Tad, jei norite kovoti su dezinformacija ir skleisti priešingą žinią, svarbu ja sukelti ir emocinį rezonansą. Taip darėme ir Šaltojo karo metu. Su sovietų propaganda kovojome ne pabrėždami jų traktorių gamybos statistikos klaidingumą. Sovietų Sąjungą įveikėme rodydami, kad laisvė geriau nei nelaisvė. Tad reikia rodyti, kad tai, ką laikome Vakarais, verta ginti. Ir kad teisės valdžios, žodžio laisvės bei kitos vertybės kai ką reiškia. Mums reikia išmokti ir tiksliai įvardinti melus, šališką informaciją, dezinformaciją. Dabar labai lengva sukurti puslapį, kuris atrodytų tarsi tikras, bet toks nėra.

„Google“, „Facebook“, „Twitter“ ir kitos kompanijos įvardija puslapius ar paskyras, kuriuose gali būti virusų. Taip pat reikia įvardinti ir dezinformaciją skleidžiančius kanalus perspėjant vartotoją, kad jis tuoj įsijungs puslapį, kuris toli gražu nėra iš tiesų egzistuojanti organizacija. Tai labai lengva padaryti. Ar yra adresas? Telefonas? Ar yra tikrų, už jį atsakingų žmonių pavardės? Ar organizacija yra kokiam nors tikrai egzistuojančių verslų registre? Visus šiuos dalykus galima patikrinti automatiškai.

– Kokia atsakomybė tenka nacionaliniams transliuotojams ar komerciniams kanalams, kurie staiga ima prarasti savo svarbą, juos imama kaltinti irgi skleidžiant propagandą, tik iš priešingos pusės.

Anksčiau žmonės naudodavo informaciją pasyviai. Įsijungdavo radiją ar televiziją ir žiūrėdavo ar klausydavo, kas yra transliuojama. Dabar jie patys ieško dalykų, kuriuos nori matyti ar girdėti. Visi transliuotojai turi prie to taikytis. Transliuoti reikia mažiau, bet geresnės kokybės. Žmonės skeptiškesni. Jie nori daugiau žinoti, kaip kuriama konkreti programa. Nori sužinoti ne tik apie tuos, kuriuos kalbinote, bet ir tuos, kurių pakalbinti nepavyko. Nori žinoti redaktoriaus sprendimų priežastis. Tad visa tai sunku ir nepatogu. Tačiau pasitikėjimą atgauti galime, tiesiog reikia žymiai sunkiau dirbti.

– Vakarų žurnalistas šiandien gali abejoti, ar paviešindamas kokio nors populisto pareiškimus padeda jam reklamuotis, ar atskleidžia jo negatyvumą.

Dažnai tai, kas akivaizdu, nėra tai, kas svarbiausia. Galbūt pranešant apie žmogų, kuris nori organizuoti Kalifornijos nepriklausomybės referendumą, svarbiausia ne faktas, kad atsirado Kalifornijos nepriklausomybės judėjimas, nes tokio nėra, bet faktas, kad tas žmogus buvo konferencijoje Maskvoje, kurią rėmė Kremlius. Visada turime prisiminti, kad balansas nėra tai, kas tiesa.

Po 1991-ųjų mes dažnai teikiame pirmenybę balansui, ne tiesai. Manome, kad, jei į laidą pasikvietėme astronomą, turime pasikviesti ir astrologą. Jei turime kažką, kas mano, kad Žemė apvali, turime pasikviesti ir žmogų, kuris mano, jog Žemė plokščia. Bet taip nėra. Tai nesąmonė. Redaktoriai turi išlįsti iš savo stiklinių kabinetų redakcijose ir viešai paaiškinti, kodėl priimami tokie sprendimai. Turime žymiai drąsiau ginti tiesą. Tada atgautume dalį prarasto pasitikėjimo.

– Jūs vis dar tikite objektyvia žurnalistika?

Aš aistringai tikiu, kad du plius du yra keturi, o ne penki. Mano mėgstamiausias skaičius yra septyni, jūsų gali būti penki, tačiau tai nuomonių skirtumas, o štai du plius du yra keturi, ir taškas. Yra toks dalykas kaip faktai, jie iš tiesų egzistuoja: MH17 iš tiesų buvo numuštas, Krymas iš tiesų buvo aneksuotas, Rytų Ukraina – užpulta, Lietuva buvo okupuota – tai faktai, o ne tvirtinimai. Mes turime smarkiai ginti pačią mintį, kad faktai egzistuoja.

Priešai čia yra ne tik Kremlius ar kiti propagandos skleidėjai, sakantys, kad visų naujienos yra šališkos, tad jų naujienos nėra šališkesnės nei kieno nors kito. Manau, kad klaidingą ir paviršutinišką mintį, kad faktų nebėra, perša ir dalis intelektualų. Iš dalies mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime. Mūsų tiesą galima apginti, tiesiog reikia naudoti gerus argumentus.