Lietuviai Danijoje dėl savo svajonės rinko butelius ir valgė iš konteinerių

Tačiau dar neseniai Agnę ir Tadą naktimis buvo galima sutikti Olborgo gatvėse renkančius tuščius butelius ir konteineriuose ieškančius maisto. Noras tapti profesionaliais muzikantais buvo toks stiprus, kad priemonės atrodė nesvarbios: „Buvo toks etapas, kai teko ir tarą rinkti, ir iš konteinerių maistą pasiimti, išmestą prekybos centruose, ir žmonių išmestus daiktus… Tai daryti nėra labai smagu. Bet tuo metu tai nebuvo pasirinkimas, tai buvo būtinybė“, – atvirauja emigrantė Agnė.

Agnei ir Tadui nuo vaikystės tėvai sakė, kad muzikanto kelias neatneš finansinės gerovės ir visą gyvenimą teks vargti. Tačiau abu buvo užsispyrę ir nepasidavė tėvų įkalbinėjimams: „Žinojau, kad noriu eiti šituo keliu, ir tuos visus pastaruosius 7 metus, kai apsisprendžiau, žinau, kad tai yra mano kelias ir aš tuo nedvejoju“, – LRT laidoje „(Ne)emigrantai“ šį vakarą pasakos Tadas.

Buvo toks etapas, kai teko ir tarą rinkti, ir iš konteinerių maistą pasiimti, išmestą prekybos centruose, ir žmonių išmestus daiktus.

Praėjusią vasarą susituokę Agnė ir Tadas susipažino studijuodami. Jų studentiška kasdienybė pasikeitė Tadui gavus galimybę pusmetį studijuoti Karališkojoje Danijos muzikos akademijoje. Alytuje augusiam vaikinui studijos užsienyje padarė tokį įspūdį, kad nusprendė ten ir likti. Po kurio laiko į tą pačią akademiją įstojo ir Agnė: „Mes net patys nesupratome, kaip tai bus sunku“, – apie emigraciją į Daniją kalba jauna pianistė.

Profesionalūs muzikantai kiauras dienas leidžia prie instrumento. Jeigu negrosi – netobulėsi ir muzikoje nieko nepasieksi. Bėda ta, kad dar reikia ir valgyti. Juk Danija – labai brangi šalis. Artimųjų šalia nėra. Taigi porai teko užsidirbti, kaip patys išmano. Tadas sako, kad tie mėnesiai buvo sunkiausi jo gyvenime.

Danų kalbos nemokantys muzikantai ieškojo bet kokio darbo, bet visur girdėjo vien neigiamus atsakymus. Pinigai seko, o įtampa augo. Neviltis jaunus lietuvius ir išstūmė į Olborgo gatves rinkti butelių: „Laukdavom kuo vėlesnio vakaro, 12 ar 1 val. nakties, nes tada žmonės gatvėse visur juos palieka ir tada varai, žinai, kad savaitgaliais bus daugiau uždarbio negu darbo dienomis“, – atvirai kalba emigrantai. Išbandę taros rinkimą ir po truputį pripratę prie tokio gyvenimo, jie žengė toliau – maisto pradėjo ieškoti prekybos centrų konteineriuose.

Laukdavom kuo vėlesnio vakaro, 12 ar 1 val. nakties, nes tada žmonės gatvėse visur juos palieka ir tada varai.

Tačiau vieną dieną Agnė įsidrąsino ir nusprendė apie save pranešti Danijos lietuvių bendruomenei. Reikalai ėmė taisytis akimirksniu. Jau kitą dieną ji gavo pirmąjį mokinį ir sužibo viltis, kad viskas bus gerai. Vėliau ir Tadas gavo valytojo darbą, taip pamažu pradėjo spręstis finansinės problemos.

Svajonės imtis muzikos kaina – didžiulė. Agnė keliasi paryčiais, tada koncertuoja iki paryčių, miega kelias valandas ir vėl eina valyti kino teatro. Kažin, ar daug kas tam ryžtųsi, bet Agnė sako, kad geriau jau gyventi taip, negu atsisakyti didžiausių svajonių: „Pavargstu, kas nepavargsta, bet niekada neabejojau tuo, ką pasirinkau. Jeigu būnu labai pavargusi, paklausiu savęs, ar norėčiau daryti ką nors kita, ar būčiau laimingesnė, ir vienintelis atsakymas – ne“, – įsitikinusi mergina.

Apie jaunos poros nepalaužiamą norą siekti svajonės išsipildymo – laidoje „(Ne)emigrantai“  šį  vakarą 19.30 val. per LRT televiziją.