„X faktorius“ teisėjų akimis: gera čia būti

Tikri žmonės

Alegro tempu – naujomis dainomis, tiesioginių "X faktoriaus" eterių laukimu, naujamečiais, kalėdiniais koncertais ir ateities kelionėmis – gyvenanti Justė Arlauskaitė-Jazzu sako, kad vienintelis dalykas, kuris vis dar gali nustebinti, yra žmogus.

Pasak jos, po didžiųjų pandemijos suvaržymų ir kitokios "X faktoriaus" koncepcijos praėjusiais metais patys teisėjai šiemet labai pasiilgo dalyvių ir veiksmo. "Taip aštriai ausis girdi ir, atrodo, taip 100 proc. viską vertini, ir ateina žmogus, paperkantis neaišku dėl ko. Bet buvo labai ryškių asmenybių ir balsų – gal tai bus net stipriausias finalininkų dvyliktukas", – svarsto dainininkė.

Jazzu mėgaujasi buvimu šio projekto dalimi. "Man iš tikrųjų labai gera ten būti. Stipri komanda, visi draugai. Gal Saulius Prūsaitis erzina, nes labai daug šneka. Mes kartais su juo juokiamės, kad jeigu į eterį išeitų viskas, ką mes šnekamės, tai Dieve padėk… Aišku, ironizuoju – aš jį labai myliu. Būti ten yra dovana", – juokiasi ji.

Atlikėja pripažįsta, kad į projektą ateina įvairių dalyvių – visokių ir reikia. "Būna, kad nesupranta, kur ateina, – nei pagarbos, nei savigarbos… Kartais jautiesi, lyg savo laiką švaistytum, – galėtum sėdėti namuose ir dainą pasauliui sukurti. Bet visi stengiasi pasirodyti maksimaliai gerai, o paskui viskas priklauso nuo to, kaip išsimiegojo, kaip jaučiasi, kokios nuotaikos, dar ir sėkmės faktorius", – atvirauja Jazzu.

Saulius Urbonavičius-Samas išskiria, kad čia pasirodo tikri žmonės. "Vieniems atrodo, kad jie – supergeri, nors taip nėra iš tikrųjų ir jie tai išsiaiškina. Tai mūsų negali nuvilti, bet kai prasideda kiti etapai – kitas klausimas. Kai, perėjus atrankų etapus, kėdžių iššūkyje tiki šituo žmogumi, tikiesi, kad tas žmogus gali eiti dar toliau, ir tada kažkas atsitinka – jis suklysta, yra kartėlio", – pripažįsta jis.

"Bet koks neadekvatumas ant scenos kiša koją. Kartais žmonės galvoja, kad įdėdami mažai darbo gali viską. Pervertinti save negerai, bet pasitikėjimas – irgi reikalingas. Kartais gali atleisti žmogui klaidas, matydamas jo nežmonišką pasitikėjimą ir ryžtą eiti toliau. Klausimas, koks tas pasitikėjimas: ar jis arogantiškas, ar tai tiesiog pasitikėjimas, kuris yra labai svarbus", – kiek lankstumo reikalauja scena, pasakoja Samas.

Baimė suklysti

Šį mėnesį "X faktoriaus" dalyviai dėl vietos finaluose kovoja kėdžių iššūkyje. "Man atrodo, kad dabar yra didžiausia įtampa, didžiausia konkurencija. Dažniausiai žmonės rankas nuleidžia per anksti, daugiausia bijo, jaudinasi. Turi iš megastipraus dešimtuko išsirinkti tris dalyvius – tai sunkiausias etapas ir mums, nes nenorime suklysti, nenorime ko nors įskaudinti. Tai didelis psichologinis darbas. Jaudulys, kai prasideda tiesioginiai eteriai, yra dar kitoks", – dalijasi Jazzu.

Marijonas Mikutavičius prisipažįsta, ką jaučia kėdžių iššūkio metu: "Sveiką, gerą pavydą, kai tavo kolegos surenka labai gerus atlikėjus ir  labai gerą grupę. Antras jausmas – ten dirbdamas darai įtaką žmonių gyvenimams, tikiuosi, gal ne visam gyvenimui, bet dieną gali sugadinti. Tai turėdamas omeny, žinoma, jautiesi nejaukiai ir dažnai jauti kaltės jausmą prieš žmones, kurių nepasodinai į kėdę."

"Įtampa visada yra, ir ji yra susijusi su tuo, kad bijai padaryti klaidą. Kartais būna panašaus lygio dalyviai, kartais intuicija sušnibžda, ką reikėtų rinktis, o gal kartais suklysti. Tu esi žmogus", – priduria jis.

Scenoje turi būti visokių cholerikų, isterikų ir susireikšminusių žmogystų, nes tik taip žiūrovams galima padovanoti kažką gražaus.

Kėdžių iššūkyje šiek tiek paaštrėja pačių dalyvių įspūdžiai, pastebi S.Prūsaitis. "Kai kurie labiau atsiskleidžia, kai kurie – atvirkščiai, labiau užsidaro. Tai yra kitas lygis patiems dalyviams, jų psichikai, pasiruošimui ištverti arba ne. Mes kol kas esame tik stebėtojai. Po kėdžių iššūkio, kai viskas patenka į tiesioginius eterius, jau yra mūsų, teisėjų, pasiruošimas, darbas ir kova tarpusavyje", – vertina jis.

Kitaip nei kolegos, S.Prūsaitis sako nepatiriantis didelės įtampos sprendžiant dalyvių likimus kėdžių iššūkyje. "Per tiek sezonų išmokau taip rinkti žodžius ir taip juos sakyti, kad nesuteikčiau nė vienam iš mano dalyvių vilčių ir paskui jį nuvilčiau ar įskaudinčiau. Šiame etape elgiuosi gana šaltai, neišryškinu ir nesumenkinu nė vieno, ir tada man pačiam būna lengviau priimti sprendimus. Faktas, kartais būna – nusivili, kartais atrodo, kad prieš tai etape supergerai dainavo, tu tikiesi, kad kėdžių etape bus dar geriau, ir taip neatsitinka. Tada nusivili, ir tiek", – atvirauja muzikantas.

Tačiau scenoje savo balsą pervertinti yra blogiau, nei pervertinti savo asmenybę, įsitikinęs S.Prūsaitis. "Asmenybės, kurioms vienaip ar kitaip likimas lems būti scenoje, yra ekscentrikai. Jie vienaip ar kitaip savo asmenybę šiek tiek pervertina. Įsivaizduokite, kas būtų, jei ant scenos užliptų save menkinantis, kuklus, santūrus žmogus, – taip tiesiog nebūna. Scena nesiejama su tokiomis asmenybėmis – tokie žmonės dirba uždarą darbą, būna mokslininkai, jiems reikia susitelkti, jiems pasaulio spalvos atrodo šiek tiek kitokios, jie ramesni. O scenoje turi būti visokių cholerikų, isterikų ir susireikšminusių žmogystų, nes tik taip žiūrovams galima padovanoti kažką gražaus", – sako jis.

Sunkiau, nei būti žvaigžde

Jazzu neslepia: būti teisėja – sunkiau, nei atrodo iš šalies.

"Aš žinau, kad esu griežta, žmonės tą griežtumą, galbūt tiesmukumą, atvirumą kartais supranta kaip aroganciją, bet man tai visiškai nesvarbu, nes aš ten neatėjau tik šventės švęsti, erezijų skleisti ar beletristika užsiimti. Atėjau dirbti darbą. Negaliu būti visų draugė, nemėgstu žmonių, kurie yra visų draugai. Seniausiai esu subrendusi, kad suprasčiau, jog man nereikia patikti visiems. Tiesiog stengiuosi būti atsakinga ir teisinga pirmiausia sau, tada – dalyviui ir žiūrovui, o pavyksta taip, kaip pavyksta. Montažas gali visiškai pakeisti situaciją, tonas gali nuskambėti visai kitaip, negu nori", – atsiveria Jazzu.

"Esu griežta, teisinga, jautri ir manau, kad jau per daug metų esu scenoje, jog turėčiau kam nors dėl ko nors teisintis. Ne veltui tiek metų ten ir sėdžiu, nes savo darbą mėgstu ir žinau, ką reiškia scena, ir žinau, ką galiu patarti žmogui. O kaip atrodo kitiems – tebūnie", – sako ji.

Kad teisėjo vaidmuo sudėtingesnis, nei atrodo, Jazzu antrina ir Samas: "Tu visada išgyveni dėl kažkam pasakyto ne ir ilgai tai nešiojiesi, esi atsakingas už to žmogaus tolesnį gyvenimą: ar jis tęs jį su muzika, ar spjaus. Tai labai sudėtinga. Po savo sprendimų savaitę vaikštau kaip permuštas – gaila vieno ar kito. "X faktoriuje" niekada nėra taip, kad visi lieka laimingi, nes vietų skaičius ribotas."

"Teisėju būti yra truputėlį kitaip, nei būti žvaigžde. Truputėlį daugiau reikia noro, pažinimo, kuo gali padėti žmonėms ant scenos, ar  iš viso gali jiems padėti. Tai kur kas sudėtingesnis darbas, negu išeiti ir tiesiog pasirodyti", – atvirauja scenos vilkas.

Pasak Samo, "X faktoriuje telpa visos emocijos – nuo skausmo iki absoliučios euforijos: "Matai, kad žmogus viską padaro, ir tai tikrai matėme šį sezoną, peršoka visas ribas. Tu išgyveni nuo euforijos iki tragedijos, nes tau iš tikrųjų gaila tų, kuriems turėjai pasakyti ne."

"Kai dirbi su dalyviais, renki dainas, ruoši pasirodymus, įdedi labai daug darbo, jie taip pat įdeda, tada abipusiškai išgyvename. Jei pavyksta – abipusė euforija. "X faktoriuje" nėra suvaidintų dalykų, nes negali suvaidinti tikro džiaugsmo arba tikros nevilties, tikros dramos – būni jos dalyviu. Tai labai nelengva. Bet geri pavykę pasirodymai tikrai įkrauna ir suteikia džiaugsmo, kad jaunam žmogui pavyko", – sako jis.

"X faktorius" – emocijų mašina, plika akimi matyti, kiek daug mes ten išgyvename, nes scena tam ir skirta", – priduria Jazzu.

Ji sako, kad šis projektas suteikė jai dar daugiau empatijos ir drąsos: "Nors žmonės galvoja, kad esu labai drąsi, neturinti baimės jausmo, ir kaip tėkšiu – maža nepasirodys. Iš tikrųjų, čia augo mano pasitikėjimas savimi, nes aš labai savimi nepasitikėjau. Supratau, kad mano nuomonė gali būti svarbi. Suaugau ir kaip žmogus, ir kaip moteris, ir kaip artistė, nes tiesioginis eteris man buvo baisiausias dalykas."

Finalų jaudulys

M.Mikutavičius neslepia: šį sezoną tikrai yra keletas dalyvių – toks, kaip jie, pats norėtų būti. Dabar teisėjas laukia lapkritį prasidėsiančių tiesioginių eterių.

"Mažųjų finalų sekmadieniais būna gera emocija, visada gera dinamika, visi susikaupę, viskas priklauso nuo laiko ir eterio, televizijos taisyklių. Tai labai šaunu, bet, kita vertus, trūkumas tas, kad kiekvienas sekmadienis yra užimtas, negali su šeima kažkur išvažiuoti. Bet tai darbas, kurį dirbi ir už kurį gauni pinigus, todėl nei verkti, nei bijoti nėra ko", – sako jis.

S.Prūsaitis tikina, kad jeigu "X faktoriaus" sezonas yra geras ir įvykiai klostosi taip, kad įsitrauki 100 proc., dešimt finalinių savaitgalių pralekia kaip sekundė. "Esi ir kūrybingas, ir nori galvoti, turi ką sugalvoti, visa komanda, kuri prisideda prie pasirodymų sprendimų, dirba su kitokiu nusiteikimu", – pasakoja jis.

"Jeigu projektas šiek tiek silpnesnis, neatsirado ryškesnių asmenybių, tenka netgi mums dar daugiau prisidėti, kad patemptume aukštyn. Kartais, kai žmogus labai gerai dainuoja, galima vieną lempą uždegti – be jokių ledų, be jokių lazerių, be jokių apšvietimų, kad matytųsi veidas, ir sakysi: Dievuliau tu mano! Tokia yra šito šou paslaptis – tikrai geri atlikėjai sugeba be papildomų priemonių prikaustyti dėmesį", – sako S.Prūsaitis.

M.Mikutavičius šį "X faktorių" vertina kaip iš tiesų stiprų. "Bent keli atlikėjai yra aukštos prabos auksas ir deimantai. Kartais sunku vertinti iš vieno ar dviejų pasirodymų, reikia ilgesnio bėgimo, nes kartais būna, kad žmonės, puikiai įvaldę dvi dainas, paskui sulūžta dainuodami kitas", – dalijasi jis.

Būna ir taip, kad "X faktoriaus" scenoje suspindėję labai geri dainininkai nežinia kodėl nueina į nežinią. "Bet tai yra žmonių gyvenimai, ir jie visada klostosi nenuspėjamai", – sako M.Mikutavičius.