Net labiausiai išpaikinta publika nuščiūva išvydusi grakščiai judančius kūnus, apsuptus besiraitančių ugnies liežuvių - grupė "Litfire" skleidžia sunkiai žodžiais nusakomus burtus.

Su pavojinga stichija susidraugavę fakyrai ir patys kaskart išgyvena visą emocijų puokštę, nes liepsnos mėgsta iki smulkmenų sustyguotą tango.

Sužavėjo fakelų liepsnos

Prieš pusantrų metų pirmą savo programą parengę "Litfire" fakyrai jau spėjo sužibėti festivaliuose Lenkijoje. Malborke vykusiame "Etnofestival" ir "Flames of the Night" festivalyje Žalgiryje vilniečiai iškovojo pirmąsias vietas.

Rimtas išbandymas jaunai grupei buvo ir dalyvavimas įžiebiant didžiausia egle virtusį televizijos bokštą 2007-aisiais. Egzotiškiausiu pasirodymu fakyrai vadina šokius su liepsnomis žiemos šalčių sukaustytame Aukštadvaryje, kai reikėjo sukaupti visas jėgas, kad neišsitiestum ant slidžios žemės.

Dvidešimtmetė "Litfire" įkūrėja ir vadovė Natalija Jegorenko neslėpė, kad pradžių pradžia neturėjo nieko bendra su didelėmis erdvėmis ir užmojais. Prieš trejus metus susižavėjusi lenkų fakyrų pasirodymu ji nė neįtarė, kad vieną dieną į rankas paims fakelus ar liepsnojančias vėduokles.

Telefonas atstojo trenerį

Kibirkštimi, pakeitusia Natalijos nuostatas, tapo pažintis su fakyrais iš Kauno. Sostinėje bendraminčių mergina nepažinojo, tad pirmiausia užgulė kompiuterį. "Tinklalapiuose anglų kalba ieškojau vaizdo medžiagos su mane dominančiais pratimais, kopijuodavau visa tai į mobilųjį telefoną ir eidavau į kiemą treniruotis", - šypsojosi pirmuosius bandymus prisiminusi N.Jegorenko.

Savarankiškai įšokusiai į visiškai nepažįstamą ugnies stichiją nebuvo lengva, tačiau dabar mergina įžvelgia tokių aplinkybių pranašumus: "Galiu mokyti norinčius tapti fakyrais, man nesunku atsakyti į pradedančiųjų klausimus. Kai naujas žmogus prašo pagalbos nepavykus pratimui, stengiuosi atidžiai įsižiūrėti į jo judesius, suprasti, kaip jis jaučiasi."

Natalija prisipažino, kad jos pačios treniruotės gerokai palengvėjo prisidėjus draugui. Jis atsivedė savų bičiulių, ratas plėtėsi. "Širdyje pajutau, kad iš to kažkas išeis, kad entuziastų susibūrimas - grupės užuomazga", - teigė mergina.

Supratus, kad užsiimti tokia veikla neskirta, ir pasitraukus keliems žmonėms išryškėjo bendraminčių branduolys. Dabar jį sudaro spalvinga studentų kompanija: būsimi filologai, teisininkai, biochemikai, vadybininkai, fizikai ir elektronikos specialistai.
Grupės įkūrėja tvirtino, kad norintys tapti fakyrais mokytoją susiranda ne tik per pažįstamus, bet ir naršydami internetą ar tiesiog priėję gatvėje prie ugnį sukinėjančio žmogaus ir jį užkalbinę.

Liepsnas reikia jausti

Kokie bruožai jungia neabejingų šiam pomėgiui bendruomenę, Natalijai atsakyti nelengva. "Negalėčiau tvirtinti, kad ugnį sukioja tik karšto temperamento žmonės", - šypsojosi mergina.

Vilnietės įsitikinimu, kiekvienas gali išmokti liepsnų valdymo gudrybių, bet šokiai - ypatinga sritis: "Ne visiems duota sujungti savo judesio ir ugnies grožį. Reikia ne tik norėti, skirti laiko treniruotėms. Reikia jausti. Pastarasis dalykas labai subtilus. Esu sutikusi nemažai žmonių, kurie sukinėjo arba vis dar sukinėja ugnį, išmano techniką, tačiau kažko "daugiau" judesiuose nėra - jie su žmonėmis nesidalija jausmais, šokiu ir vienybe su ugnimi."

Natalija tvirtino maždaug per pusantrų metų pajutusi, kad gali laisvai judėti scenoje ir perteikti publikai liepsnojančią žinią. "Kai kuriems gali prireikti ir trejų metų - viskas labai individualu. O štai ugnį spjaudyti, kas atrodo gan egzotiškai, nėra taip jau sunku: svarbiausia nepraryti degaus skysčio ir išmokti jį išpūsti į fakelą", - aiškino N.Jegorenko.

Baimė nėra silpnybė

Net technikos niuansus įvaldę fakyrai per pasirodymus nepamiršta, kad būtina susikaupti. "Tikimybė apdegti didelė, jei būsi neatsargus ar neatidus", - neslėpė "Litfire" vadovė. Prisiminusi, kaip teko patirti deginančius ugnies bučinius, N.Jegorenko teigė esanti tikra, kad kaltas buvo tik išsiblaškymas.

Merginai nėra tekę sutikti žmonių, kurie nebijotų ugnies. "Šis jausmas - standartinis ir visiškai natūralus. Baimė traukiasi įgyjant įgūdžių, kai supranti, ką su ugnimi gali daryti, o ko ne. Fakyrams būtina nuolat treniruotis - tik taip įmanoma išlaikyti formą ir tobulėti, atrasti kažką nauja", - aiškino N.Jegorenko.

Per pasirodymą fakyrų emocijos svyruoja nuo hipnotizuojamos ramybės iki didžiausio jaudulio. "Pati visad nerimauju prieš išeidama į sceną, bet išgirdus pirmuosius muzikos akordus viskas kaipmat pasikeičia - šypsausi, matau ugnį ir tiesiog šoku", - atviravo "Litfire" vadovė.

Karšta ugnis grūdina

Tai, kad net šešios iš aštuonių grupės narių yra merginos - puikiausias įrodymas, jog moteriškumas ir ugnis dera.

Vis dėlto N.Jegorenko mano, kad tokias proporcijas lėmė atsitiktinumas. "Nematau didelių skirtumų stebėdama, kaip šoka merginos ir vaikinai. Pastarieji galbūt pradeda turėdami daugiau drąsos, tačiau panelės gali juos greitai pasivyti. Kita vertus, tik du kartus pačiai teko matyti ugnį spjaudančias merginas", - kalbėjo grupės vadovė.

Kad šokiai su ugnimi galėtų tapti pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu, grupės nariai nemano - ateities pamatus kloja studijos. Pasak N.Jegorenko, fakyrės amplua duoda vertingas savarankiškumo, atsakomybės pamokas: "Vilniaus universitete studijuoju tarptautinį verslą ir vadybą. Būdama dvidešimties jau turiu patirtimi grįstą supratimą, kas ir kaip vyksta šioje srityje, ko reikia norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, nes esu "Litfire" vadovė, buhalterė, analitikė, vairuotoja..."

Pagalvojus apie metą, kai mėgstamas ugnies vėduokles teks padėti į spintą, merginai pasidaro nelinksma, tačiau sentimentams ji nepasiduoda: "Suprantu, kad tokia diena ateis."