Dar diena kita ir šokėjos Kristinos Navickaitės-Tinos namuose klegesys aptils. "Vis dar mėgaujuosi septynių katinų draugija", – šelmiškai šypsosi apie persų veislės katės Šniurkšlės atžalas kalbėdama globėja.

Keliaus į pažįstamų rankas

Prieš septynias savaites penkių kačiukų vada K.Navickaitę-Tiną apdovanojusi Šniurkšlė, regis, dėl smarkiai padidėjusios šeimos nesuka galvos. Tik Tina vis dažniau pastebi siaubiamas namų gėles, iš vietos iškeliaujančius batus.

"Dabar namuose tiek džiaugsmo ir išdaigų. Tik žiūrėk, kad ant katino neužmintum", – juokėsi pašnekovė, be Šniurkšlės ir penkių jos vaikų, auginanti dar katiną Murkį.
Neseniai gimę kačiukai – be galo skirtingi: vienas – juodas, kitas – margas, o dar trys – rusvaplaukiai. Į ką atsigimė trys pastarieji, Kristina neįsivaizduoja. Tačiau dabar jai kur kas svarbiau galutinai apsispręsti, kam juos dovanoti.

"Vienu katinėliu noriu nustebinti baleto šokėją Nerijų Jušką. Kiek žinau, jis gyvūnėlius labai myli, o kadangi jau turi nuosavus namus, manau, jam tokia dovana tiktų. Kitu katinuku labai domėjosi dainininkė Rūta Ščiogolevaitė. Kol kas ji dar svarsto, ar verta pagausinti šeimą", – apie galimus katinėlių šeimininkus kalbėjo moteris.
Jai labai svarbu, kad naujieji globėjai Šniurkšlės vaikučius mylėtų ir negailėtų šiems dėmesio.

Gimdė drauge

Kad ir kaip mažųjų namų gyventojų būtų gaila, žinoma šokėja jau susitaikė su mintimi, kad jų neteks: "Guodžiuosi, kad retsykiais galėsiu juos aplankyti viešėdama draugų namuose. Gal atrodau dėl jų truputį suvaikėjusi, bet jie – mano namų dalis."
Jau seniai silpnybę katinams jaučianti pašnekovė tikino galinti valandų valandas klausytis jų murkimo. "Tai nepaprastai ramina ir hipnotizuoja, bet, kaip sako mano mama, gyventi su septyniais katinais – visiška senmergystė", – juokėsi pašnekovė.

Prieš pusantrų metų iš gailesčio priglaudusi Šniurkšlę šokėja nė neįsivaizdavo, kad kada nors gyvens tokį šeimynišką gyvenimą. Labiausiai ji nuogąstavo, kad tuo metu, kai augintinė gimdys, jos nebus namie. "Taip jai ir sakydavau: nebandai gimdyti, kol manęs nėra", – prisiminimais dalijosi Kristina.

Nežinia, ar katė jos iš tiesų paklausė, ar likimas viską sudėliojo į savo vietas, bet po vieno renginio tik iš Vilniaus grįžusi Tina rado Šniurkšlę gailiai miauksinčią ir įdėmiai žvelgiančią į akis. "Tada ir pamaniau, kad gal jai jau reikia guolio", – lemtingą vakarą prisiminė ji. Parūpinus katei guolį, ilgai laukti nereikėjo. Netrukus vienas po kito pasaulį išvydo penki mažyliai.

Ėmėsi tėvo pareigų

Namams pasipildžius naujais nariais Tina baiminosi dėl jų senbuvio, katino Murkio, elgesio. Tačiau pastarasis maloniai nustebino.

"Į Šniurkšlės gimdymą jis reagavo atsakingai ir vyriškai: bėginėjo aplinkui nerimaudamas, o išvydęs kačiukus elgėsi labai supratingai", – tikino K.Navickaitė-Tina. Prieš pusantrų metų namų senbuvį mėgdžiodavo Šniurkšlė, o šiandien tuo užsiima penkios jos atžalos. "Murkis vos spėja stebėtis jų išdaigomis, bet visi septyni turi pamėgtas vietas. Neįsivaizduojate, kaip smagu stebėti, kai visi su vyresniuoju katinu žaidžia", – juokėsi Tina.

Moteris vis atidėlioja datą, kai teks atsisveikinti su mažyliais. Kas žino, gal vienas iš penkių ir toliau mėgausis globėjos K.Navickaitės-Tinos draugija. "Visko dar gali būti", – mirktelėjo akį ji.