„Subtilu-Z“: muzikanto gyvenime rutinos nėra

Talentingi, muzikalūs ir pasiryžę kaskart stebinti klausytoją. Tokie yra „Didžiajame muzikų parade“ specialiu portalo diena.lt skaitytojų simpatijų prizu apdovanoti ansamblio „Subtilu-Z“ vaikinai. Vasario 19-ąją tuo įsitikinti kviečiame ir jus.

„Kai pirmą kartą juos išgirdau, mane nepaprastai nustebino. Pirmiausia, kad ansamblio sudėtis idealiai atitinka šiandienos dvasią. Juose viskas dera, viskas gražu: ir profesinis meistriškumas, ir kuklumas, ir gebėjimas organizuoti. Jų kompozicijos profesionalios ir patrauklios. Nepaprasto talento jauni žmonės“, – pačių gražiausių žodžių ansamblio „Subtilu-Z“ vaikinams negailėjo Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Susibūrė šis nepaprastas ansamblis 2005-aisiais. Tada jie buvo dviese – akordeonistai Povilas Velikis ir Latvijoje gimęs Dmitrijus Mihailovas. Vėliau prie vaikinų prisijungė būgnus mušantis ir pats juos gaminantis Vytautas Švažas bei tenorine birbyne grojantis Laurynas Vaitkus.

Praėjusių metų „Didžiojo muzikų parado“ pirmą kartą „Auksinio disko“ nominacijas papildė Publikos simpatijų prizas. Už laureatus buvo galima balsuoti portale diena.lt. Aktyviai balsuodami už savo favoritus portalo skaitytojai publikos prizą atidavė į ansamblio „Subtilu-Z“ rankas.

„Kai diena.lt sutiko pagloboti naujos nominacijos Publikos simpatijų prizo konkursą, mes, Muzikų sąjungos darbuotojai, slapta sirgome už šiuos jaunus vyrus“, – atviravo pašnekovė. Jos nuomone, „Subtilu-Z“ atlieka aukščiausio lygio pramoginę muziką.

Apie ją, ansamblį ir kitą savaitę Vilniaus rotušėje vyksiantį koncertą kalbėjomės su vienu „Subtilu-Z“ įkūrėjų P.Velikiu.

– Papasakokite, kada ir kaip pradėjote muzikuoti ir kodėl pasirinkote būtent akordeoną?

– Viskas išėjo savaime. Groti pradėjau būdamas dešimties, o iki tol zyzdavau, kad tėtis nupirktų instrumentą, bet nenupirko (šypsosi). Kai buvau dešimties, pas mus vyko pobūvis, per kurį viena muzikantė, pamačiusi, kad barškinu šaukštais, pasiūlė tėvams leisti mane į muzikos mokyklą. Taip ir prasidėjo šis kelias. Paskui – Šiaulių konservatorija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA).

Kodėl akordeonas? Matyt, jis buvo viduje užprogramuotas. Apie kitą instrumentą niekada ir nemąsčiau.

– Vieniems muzika yra visas gyvenimas, kitiems – žmona, draugė ir pan. Kas jums yra muzika?

– Man muzika yra tam tikra gyvenimo filosofija. Viską, kuo domiesi, stengiesi susieti su ja, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, skaitai knygą apie Albertą Einsteiną ar Steve'ą Jobsą ir stengiesi įsivaizduoti, ką galėtum pritaikyti muzikoje ar populiarindamas savo meną. Jei kalbėtume apie muziką plačiąja prasme, manau, kad mūsų gyvenime, kalbu apie valstybę, ji turėtų užimti svarbesnę vietą. Nes dabar ji subanalėjusi ir nustumta į netinkamą vietą. O muzika žmogui gali tikrai daug duoti.

– Kaip kilo mintis suburti ansamblį „Subtilu-Z“?

– Baigus mokslus, reikia ką nors daryti. Kaip aš juokauju, jei baigęs LMTA ir nuėjęs į Darbo biržą pasakyčiau, kad turiu atlikėjo specialybę, jie darbo, matyt, iki gyvenimo galo man nerastų. Yra du variantai: būti bedarbiu arba mokytoju muzikos mokykloje ar kitoje įstaigoje. Norėdamas save realizuoti, turi ieškoti būdų, kaip tai padaryti.

Ansamblį „Subtilu-Z“ sukūrėme su Dmitrijumi. Prieš tai trejus metus grojau su kitu ansambliu, kuris vėliau išsiskyrė. Turėjau žinių ir noro plėtoti veiklą, tik reikėjo bendraminčių. Dmitrijus ir buvo tas žmogus.

– Ir vėliau prie jūsų prisijungė Vytautas bei Laurynas. Kas lėmė būtent tokią ansamblio sudėtį?

– Čia irgi viskas įvyko natūraliai. Turime laisvę kurti ansamblius tokius, kokius norime. Mano pozicija tokia: svarbesni yra ne patys instrumentai, o žmonės, kurie groja ansamblyje. Labai svarbu, kad nariai sutartų, tada ir programą lengviau parinkti, ir kūrybinių minčių daugiau. Vytautas su Laurynu prie mūsų prisijungė taip pat labai natūraliai: susipažinome, mums reikėjo žmonių, jie norėjo groti. Taip ir gimė mintis susiburti.

– Pasivadinote „Subtilu-Z“. Kodėl būtent taip?

– Pavadinimo idėja tokia: žodžio „subtilu“ reikšmė aiški visiems, o Z yra tarsi nežinomasis, kaip X ar Y. Su mintimi, kad mūsų muzika kiekvieną kartą gali būti vis kitokia, besikeičianti. Tas nežinomasis Z – tai masalas klausytojams.

– Ar turite minčių šį ketvertuką papildyti naujais nariais?

– Turime minčių praplėsti ansamblį tik per tam tikrus projektus. O jo branduolys lieka tas pats ir jo plėsti neketiname.

– Koncertuojate įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienio šalyse, dalyvaujate konkursuose, festivaliuose. Ar galėtumėte išskirti kurį nors jų kaip svarbiausią?

– Kaip svarbius galėčiau išskirti du konkursus. Vienas jų 2009 m. vyko Italijoje, Kastelfidardo miestelyje. Jame yra apie 40 akordeono gamyklų ir jis vadinamas akordeono lopšiu. Ten rengiamas vienas prestižiškiausių akordeono muzikos konkursų, „Città di Castelfidardo“, į kurį susirenka atlikėjai iš viso pasaulio. Ansamblių kategorijoje užėmėme trečią vietą.

Kitas – Tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2011“. Dalyvių buvo apie dvidešimt, ansamblių kategorijoje mums pasisekė ir užėmėme pirmą vietą.

– Tiek kelionių ir koncertų... Ar galima teigti, kad muzikanto gyvenimas smagus?

– Sakyčiau, ne smagus, o įdomus. Kartais, kai manęs paklausia apie muzikanto gyvenimo rutiną, atsakau, kad jos tiesiog nėra. Kiekviena diena skirtinga, kuo nors ypatinga. Eini per gyvenimą nežinodamas, kas bus rytoj, kur koncertuosi, kaip tau seksis ir pan.

– Praėjusiais metais surengėte 16 koncertų turą mūsų šalyje. Kokių planų turite šiems metams?

– Planų turime ir klausytojai mus tikrai išgirs, tik kol kas nenoriu jų atskleisti.

– Na, tebūnie tai paslaptis. Bet būkite geras ir papasakokite, kuo ypatingas bus vasario 19 d. koncertas Vilniaus rotušėje. Kodėl miestiečiai ir miesto svečiai turėtų į jį užsukti?

– Per šį koncertą grosime vieną didelį, reikšmingą kūrinį – Ástoro Piazzollos „Metų laikus“. Jį sudaro keturios dalys. Tai bus tarsi premjera, nes šio kūrinio dar niekur nesame groję. Mums tai yra gana didelis iššūkis (šypsosi).

O į koncertą, be abejonės, kviečiame visus. Juolab kad jis vyks sekmadienio popietę. Paskui juk galima nueiti kur nors pavakarieniauti, išgerti taurę vyno ir gerų emocijų kupiniems padėti galvą, o pirmadienio rytą pabusti puikiai nusiteikus (šypsosi).