Rumšiškes šturmavo prancūzų armija

Jau nuo pat ankstyvo ryto Rumšiškėse Lietuvos liaudies buities muziejuje batais kaukšėjo persirengėliai prancūzų, rusų, lenkų ir lietuvių kariai. Tolumoje aidėjo muškietų griausmas ir patrankų šūviais, o sparčius lankytojų žingsnius stingdė vos per sprindį į veidą prunkštelėję žirgai, įsakmios ant jų nugarų sėdinčių vadų komandos.

Kelių valandų inscenizuotame renginyje maždaug pusšimtis Karo istorijos klubo narių iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos tradiciškai atkartojo 1812-1813 metų žiemos epizodus – traukėsi miškais, gynėsi nuo tariamų priešų ir šturmavo muziejaus miestelį.

Už uniformą – 1 tūkst. 500 eurų

Jaunimas turi žinoti istoriją ne tik iš vadovėlių. Kaip sakoma: geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti.

„Jaunimas turi žinoti istoriją ne tik iš vadovėlių. Kaip sakoma: geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti“, – akimirkai atsiskyręs nuo būrio persirengėlių kalbėjo inscenizacijos dalyvis Aleksandras. Iš Lenkijos atvykęs svečias šeštadienio vidudienį po buities muziejų sukinėjosi persirengęs Napaleono armijos kariu, o tamsi uniforma su puošniais antsiuvais kuždėjo, kad mūšio lauke jis nėra eilinis karys. 

„Į šį reikalą žiūriu labai atsakingai, todėl apgalvoju kiekvieną detalę“, – blizgias rankovių sagas riešu trynė rusakalbis persirengėlis. Už XIX a. Vokietijoje siūtą prancūzų armijos kario uniformą Aleksandras mokėjo  apie 1 tūkst. 500 eurų. Tai, pasak jo, nėra didelė suma.

„Aukšto rango karininkai už savąsias moka ir po 10 tūkst. eurų“, – atskleidė pašnekovas.

Ne pirmus metus Lietuvos liaudies buities muziejų į smagų žaidimą įtraukianti inscenizuota kova, pašnekovo tikinimu, atspindėjo tai, kaip nuvargę, sušalę ir išbadėję vieno prancūzų kariuomenės dalinio kariai tikisi persikelti per užšalusį Nemuną. Deja, čia juos pasitinka kazokai ir reguliarioji Rusijos kariuomenė.

Smalsuolių – tik kelios dešimtys

„Koks lietuvių vaidmuo šiame etape? Atkurti  išretėjusias Napoleono armijos gretas ir papildyti jų maisto atsargas“, – istoriją savo pasakojimais žadino karys. Tiesa, prikelti to meto orų nepavyko. Pasak istorikų, 1812-1813 žiemą spaudė net dvidešimties laipsnių šaltis, tuo tarpu šiandien termometro stulpelis rodė vos vieną laipsnį žemiau nulio.

„Mes kariai esame pratę ir trisdešimties laipsnių karštį ir dvidešimties šaltį atlaikyti“, – treptelėjusi vilnone kojine apautais auliniais batais šypsojosi istorijos klubo viešnia iš Ukmergės.

Nepaisant kaulus geliančios drėgmės, gera nuotaika nesiskundė ir susirinkę žiūrovai. Tiesa, jų nebuvo itin daug – mūšio inscenizaciją ir prancūzų atsitraukimą šeštadienio popietę stebėjo vos kelios dešimtys smalsuolių.

„Važiuoju čia ne pirmus metus. Gal kitą žiemą ir pats į karių gretas su muškieta rankoje stosiu“, – iš tolo stebėdamas brolio virsmą į prancūzų karį svarstė kaunietis Liudas.