Profesorius S. Sajauskas: kolekcininkai gyvena ilgiau

Mažiau geriau nei daugiau

"Kolekcionavimas ir daiktų kaupimas – du skirtingi dalykai, jų tapatinti negalima", – sako mokslininkas, muziejininkas, kraštotyrininkas prof. Stanislovas Sajauskas, kurį Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus vadovas dr. Ignas Narbutas pakvietė į muziejuje vykusį jauniesiems kolekcininkams skirtą užsiėmimą.

"Kolekcionavimas – kurių nors, dažniausiai vienarūšių daiktų, nenaudojamų pagal pirminę paskirtį, turinčių istorinę, mokslinę, meninę, komercinę arba kitokią vertę, vienarūšių arba pagal vieną požymį susistemintų daiktų tikslingas rinkimas, – aiškina prof. S.Sajauskas. –  Tikrieji kolekcininkai ne tik renka daiktus, bet ir juos kruopščiai aprašo, tiria, domisi jų kilme, gilinasi į bendrą pasirinkto kolekcionuoti objekto istoriją, t.y. kartu kaupia ir įvairią mokslinę informaciją. Tokios kolekcijos neretai tampa vertingomis šeimos relikvijomis arba pelninga investicija. Visais kitais atvejais tai – gražių, įdomių, originalių ar kažkuo kitu išsiskiriančių daiktų kaupimas."

Pasak profesoriaus, kolekcija kolekcijai nelygu: vieni kolekcininkai siekia kiekio rekordo, kitiems rūpi unikalumas. Kokia gi kolekcija vertingesnė? Pasirodo,  profesionalų vertinama ne eksponatų gausa, o jų išskirtinumas, retumas, unikalumas – kolekcijoje gali būti visai nedaug daiktų. Be to,  vertingesne laikoma siaura, į konkrečią sritį ar temą nukreipta kolekcija, pavyzdžiui, pašto ženklai tik su žymiais žmonėmis ar tik egzotiškų šalių peteliškės.

Kas vaikų akiratyje?

"Pastaruoju metu renku ženkliukus su Lietuvos heraldika – tokius, ant kurių pavaizduota trispalvė, Gediminaičių stulpai, Vytis ir dvigubas kryžius", – į užsiėmimą atėjusiems jauniesiems kolekcininkams S.Sajauskas rodo nedidelę dalį savo kolekcijos. – O ką jūs kolekcionuojate? Parodykite, ką atsinešėte."

Kolekcijos neretai tampa vertingomis šeimos relikvijomis arba pelninga investicija. Visais kitais atvejais tai – gražių, įdomių, originalių ar kažkuo kitu išsiskiriančių daiktų kaupimas.

Greta sėdintis Adomas atidaro apskritą metalinę dėžutę: "Mano kolekcija nedidelė – ką tik pradėjau kaupti. Renku įvairių šalių pinigus – banknotus ir monetas. Kai ką, taip pat ir kelis senovinius pinigus, davė tėvai, kiti – iš kelionių po užsienį."

Profesorius pastebi, kad tiek renkant pinigus, tiek pašto ženklus bei kitus tarpesnius, plonus daiktus svarbu tinkamai juos saugoti – būtina įsigyti specialius albumus, ypač banknotams – jų negalima sukti, juolab perlenkti. Be to, albumuose esančius eksponatus peržiūrėti patogiau nei dėžutėje.

Kipro ir Vytenio pomėgis – pašto ženklai: pirmas renka su gyvūnais ir karo tema, tuo metru antrasis – viską iš eilės.

"Rinkti pašto ženklus – mūsų giminės tradicija: jais domėjosi mano senelis, tėtis turi didelę kolekciją, tad ir aš pagalvojau – kodėl ne, juk smagu, įdomu. Pats surinkau ne itin daug – mano kolekcijos pagrindas tėčio atiduoti pašto ženklai, – pasakoja Vytenis. – Ženklus dažniausiai atsirenku pagal gražų paveiksliuką, spalvas."

Šalia jo sėdinti Una ant stalo padėjo stiklainį su labai keistais miniatiūriniais padarėliais–gyvūnėliais. Pasirodo, tai silikoninės, o gal kažkokios kitos elastingos ir minkštos masės guminukai – mobiliųjų telefonų aksesuarai.

"Namuose turiu dar kelis stiklainius, – sako dvylikametė. – Anksčiau rinkau lipdukus, o guminukus renku tik pirmi metai. Man patinka jų minkštumas: tarsi padaryti iš želė – maigai, spaudi, trini delne, o jie nepraranda formos. Labai dažnai taip darau, kai noriu susikaupti arba atvirkščiai – nusiraminti."

Informatyvus užsiėmimas

"Šiais laikais žmonės kaupia vis keistesnius, neretai menkaverčius daiktus. Istorijos, meno žinovai tokių žmonių kolekcininkais net nevadina. Jie įsitikinę, kad vertingi daiktai turi turėti pažintinę bei kultūrinę vertę, – pastebi dr. I.Narbutas. – Anksčiau kolekcijų objektu dažniausiai buvo pašto ženklai, pinigai, atvirukai, pasiturintys žmonės rinko įvairius meno objektus. Profesoriau, papasakokite, ką jūs kolekcionavote jaunystėje?"

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Pasirodo, pirma S.Sajausko kolekcija – etiketės nuo degtukų dėžučių. Dardėdamas traukiniu iš tremties Sibire į Lietuvą vienuolikmetis berniukas galvojo surinksiąs nemažą jų kolekciją, bet Maskvoje persėdant į kitą traukinį savo lobį pametė. Vėliau jo brolis Justinas susižavėjo filatelija – Stanislovui pasirodė neetiška tapti jo konkurentu, tad pasirinko numizmatiką. Ši kolekcionavimo rūšis anuomet buvo antra pagal savo populiarumą. Tiesa, vaikinas netruko suprasti, kad pomėgis itin brangus. Gudrumo jis nestokojo, tad gana greitai sumanė, kaip gali aplenkti visus kolekcininkus ir didžiuotis sukaupęs ypatingą kolekciją.

"Nutariau rinkti ne monetas, o informaciją apie jas – tai nieko nekainuoja! Kiekvieną eksponatą nufotografuodavau, parašydavau jo legendą, medžiagą susisteminau. Mane įsileido visi Kauno numizmatai, aplankiau visus muziejus, – pasakoja kaunietis, sudėjęs ir išspausdinęs savo sukauptą kolekciją net keliuose knygų tomuose. – Esu mokslinės numizmatikos pradininkas. Tai – labai informatyvus mokslas: jei archeologai atkas puodynę ir šalia nebus nė vienos monetos, bus sunku nustatyti, kada ji pagaminta. Moneta – tai istorija, kultūra, menas, buitis, grožis."

Žvigsnis į praeitį

Pastaraisiais metais S.Sajauskas domisi filokartija. Jis pasirinko su savo gimtojo krašto – Suvalkijos – istorija susijusią sritį: kolekcionuoja senovinius dokumentinius atvirukus ir jau išleido knygą, kurioje atsispindi Marijampolės, Kalvarijos, Jungėnų, Prienų ir kitų šio regiono miestų bei miestelių kasdienybė ir svarbūs politiniai, kultūriniai įvykiai.

"Seniausiuose eksponatuose – dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą daryti vaizdai. Dokumentiniai atvirukai – nebylūs istorijos liudytojai: jie neleis sumeluoti, kas tuomet vyko, nutiko, buvo ar ne, – šypteli profesorius. – Esu užkietėjęs kolekcininkas. Kodėl nuolat kažką kolekcionuoju? Smagu, įkvepia. Be to, galima sužinoti daug naujo, ilgainiui tapti konkrečios srities ekspertu – iš prigimties esu mokslininkas. Kita svari priežastis: kolekcininkai gyvena ilgiau – šie žmonės turi labai įdomų užsiėmimą! "

Prof. S.Sajausko patarimai, kaip sukurti kolekciją

Pasirinkite kolekcijos sritį: konkretų laikotarpį, temą, rūšį, šalį, objektą, darbų autorių ir pan.

Pradėkite nuo paprastesnių ir mažesnės vertės objektų.

Kad žinotumėte daikto vertę, kaip galite išsamiau juo pasidomėkite.

Nuolat gilinkite žinias – kolekcininkas turi išmanyti savo sritį.

Apie kolekcionavimą

• Žodžiai "kolekcija", "kolekcininkas", "kolekcionuoti" kildinami iš to paties lotynų kalbos žodžio collectio – rinkti, rinkimas.

• Pirmoji kolekcija, aprašyta moksliniame darbe, priklauso graikų filosofui, tyrinėtojui, gamtininkui Aristoteliui, gyvenusiam 384–322 m. pr. Kr. Jo kolekcijos objektas – reti, įvairių pasaulio šalių augalai, iš kurių mokslininkas darė herbariumus. Pagrindinis Aristotelio eksponatų tiekėjas buvo Aleksandras Makedonietis.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

• X–XI a. vienuolynuose, bažnyčiose imta kaupti knygas, senovinius rankraščius, bažnytinio meno kolekcijas.

• XVI–XVII a. kolekcionavimu susidomėjo aukštuomenė. Populiariausi objektai tarp vyrų – ginklai, karo trofėjai, moterų – retų augalų gėlynai ir herbariumai. Beje, pastarieji – gėlynai ir herbariumai šiuo metu išgyvena Renesanso laikus – tai, stilingas laisvalaikio leidimo būdas ir kūrybos sritis.

• XIX a. kolekcionavimas tapo kultūros, istorijos dalimi. Kolekcininkų gretas papildė valdininkai, pirkliai, meno žmonės. Jų kolekcijos tapo daugelių muziejų pagrindu. Didėjant kolekcionavimo objektų sąrašui, pradėta juos skirstyti į sritis. Atsirado chronologinės ir teminės kolekcijos.