Būna dienų lyg tyčia… Vieną tokių dienų rašytojas Liudvikas Jakimavičius Vilniaus senamiestyje susipažino su šamanu, kuris šiek tiek pakoregavo jo gyvenimą.

Iš pradžių nepatikėjo

Kartą poetas ir dramaturgas L.Jakimavičius vaikštinėjo Pilies gatve ir užsuko pas draugą Vidą į šio antikvarinę parduotuvę. Ten jie sėdėjo, vakarojo, gurkšnojo alų.

“Žiūriu, ateina toks žmogeliukas. Tamsaus gymio, tarsi indėniško veido. Apžiūrinėjo ikonas, kitus daiktus. Paskui pradėjo mus angliškai kalbinti. Keistas toks”, – prisiminė Liudvikas.

Svečias nusipirko ikoną už 1 000 litų. Pasisakė esąs iš Amerikos, o neseniai buvęs Buriatijoje, kur vyko šamanų suvažiavimas. Vyrai pradėjo juoktis: “Tai ką, tu – šamanas?”

“Taip, – atsakė šis. – Septintos generacijos.”

Jo tėvai, seneliai ir protėviai buvo šamanai. Liudvikas su juo pradėjo juokauti, pavadino jį Kastaneda.

Šamanas papasakojo, kad dabar jo nuotaika – slogi. Sūnus baigė mokslus koledže, nuvažiavo su draugais švęsti prie vandenyno ir nuskendo. Paskui patikslino: “Nenuskendo – vanduo jį pasiėmė.”

Norėjo mesti gerti

L.Jakimavičius juokais svetimšalio pasiteiravo, ar šis mokąs burti ir savo burtais paveikti kitą žmogų. Pavyzdžiui, ar galįs jį užburti?

Sulaukęs teigiamo atsakymo, lietuvis išdėstė, ko norėtų: “Matai, geriu alų. Bet noriu iš viso mesti gerti.”

“OK”, – atsakė indėnas.

L.Jakimavičiui paliepė atsistoti knygyno viduryje, o pats atsistojo priešais jį maždaug pusantro metro atstumu.

“Ištiesk rankas, – pasakė šamanas. – Užsimerk”.

Liudvikas padarė tai, ko buvo prašomas.

“Ir staiga… Kažkokia įtaiga eina iš jo, – į praeitį nugrimzdo poetas. – Jis nieko nekalba, bet aš girdžiu jo balsą, girdžiu, kaip jis kalba. Toks keistas dalykas. Aš jam mintimis atsakinėju, ir jis, matyt, girdi, ką atsakinėju. Įtaiga buvo galinga. Nesusigaudžiau, kiek laiko taip stovėjau – gal tris minutes, gal ilgiau.”

Kerai nustojo veikti

Po seanso šamanas lietuviui davė į kryželį panašų amuletą.

“Įvyniok jį į raudoną skepetaitę ir nešiokis kišenėje, – pasakė. Ir dar pridūrė: – Žinok, jeigu pradėsi gerti, gerai nebus. Aš tave matysiu.”

Grįžęs namo, Liudvikas viską papasakojo žmonai. Ši ne juokais išsigando: “Dar galą gausi. Taigi tas žmogus tave užbūrė.”

“Aš akurat viską padariau, kaip jis sakė. Išsigandau, rupūs miltai. Ir iš tikro negėriau, ko gero, visą vasarą”, – prisiminė Liudvikas.

Paskui buvo jo sūnėno krikštynos.

“Na, manau, alaus paragausiu. Paragavau ir laukiu, bus kas nors ar nebus. Žiūriu – nieko, neveikia tie jo kerai. Bet kurį laiką tikrai prisibijojau, – neslėpė L.Jakimavičius prieš kelerius metus nutikusios keistos istorijos. – O mano žmona dar ir dabar tiki, kad esu užburtas.”

L.Jakimavičius vis tiek norėjo baigti girtuokliauti. Kitas jo bandymas buvo susijęs ne su šamanais, o su Katalikų bažnyčia.

“Manau, be stipraus autoriteto nelabai gali mesti gerti. Tada savo pastangomis ir Bažnyčios dėka negėriau metus. O tais užsikodavimais nelabai tikiu, – sakė pašnekovas. – Dabar išgeriu alaus. Kaip ir visi normalūs žmonės.”

Mindaugas Šablevičius, gydytojas psichiatras

Šiuo atveju buvo pasitelkta įtaiga ir galbūt hipnozė, transas, ką savo seansuose naudoja šamanai. Ir psichiatrai taiko įtaigos metodą priklausomybei nuo alkoholio ir narkotikų gydyti. Šamano atžvilgiu nebūčiau skeptiškas. Šamanizmas – iš tikrųjų netradicinė medicina. Paprastai pasakius, geriančiam žmogui iš tikrųjų galima įteigti, kad jis negertų, ir jis negeria. Tai pasiekti įmanoma. Psichiatras, taikantis įtaigą ir hipnozę, turi turėti tam tikrų sugebėjimų, pats būti truputį šamanas.