„Melo pinklės“ – R.Scottas tuščiais šoviniais nešaudo

Russellas Crowe, Leonardo'as DiCaprio, Ridley's Scottas. Nereikia net filmo pavadinimo. Turėtų pakakti šių trijų skambiausių pavardžių, kad žiūrovai tiesiog šturmuotų kino teatrus.

Broliškas braižas

Įnoringesniems tinkamą prieskonį užbarstytų faktas, kad tai – Davido Ignatiuso bestselerio apie JAV slaptųjų tarnybų antiteroristines misijas Irake ekranizacija. Ir kad investuota solidi suma – 70 milijonų JAV dolerių gaudynėms bei specialiesiems efektams. O kur dar scenaristas Williamas Monahanas, nusipelnęs "Oskaro" už "Infiltruotųjų" scenarijų... Žinant tai, "Melo pinklės" iš karto gali būti įtrauktos į "būtina pamatyti" sąrašą.

Kuo toliau, tuo labiau broliai Ridley’s ir Tony’s Scottai panašesni režisavimo stiliumi. Kartais toks įspūdis, kad už kameros stovi abu, tik vėliau meta burtus, kieno pavardę užrašyti titruose. Anksčiau Tony’io ("Domino", "Degantis žmogus", "Deja Vu") filmavimo ir montažo metodas buvo lyg ir agresyvesnis, labiau paremtas veiksmu. Dabar Ridley’s ("Amerikos gangsteris", "Gladiatorius", "Dangaus karalystė") po truputėlį pamiršta "Oskarus" jam atnešusį santūrumą ir smaginasi žaisdamas pagal brolio taisykles, nustatytas kitame "slaptųjų agentų" trileryje "Šnipų žaidimai".

Pagaliau nesvarbu, kuris Scottas iš kurio ką perėmė. Abu turi retą talentą kurti filmus, kuriuos žiūrėdamas tikrai nenuobodžiausi.

Nė sekundės – vėjais

"Melo pinklės" – ne išimtis. Prieš mus beveik idealus šnipų trilerio variantas, kuris kiekviename žingsnyje skaldo antausius "Paguodos kvantui". Kvėpavimą sulaikantis veiksmas – nuo pat pirmųjų kadrų. L.DiCaprio – žaidėjas, R.Crowe – treneris. Rungtynės prasideda uraganiniu greičiu. Vienas komanduoja, kitas – veikia. Sprogimai taip pat nelaukia, kol įsisiūbuos siužetas. Susišaudymai neleidžia nė sekundei atitrūkti nuo ekrano. Filmavimas toks tikroviškas, tarsi skaitytum žurnalistinio tyrimo atplaišas. R.Scottas tik trumpam perjungia bėgius, kad į veiksmą šliūkštelėtų dar daugiau benzino. Nėra nereikalingų pašnekesių ar stabtelėjimų sąmoningam gumos tempimui. Viskas, kas pasakoma, stumia siužetą į priekį. Net plonytė meilės romano linija tėra sprogiklio siūlas. Centimetras po centimetro artėjame prie atomazgos. Bet tie centimetrai – ne ilga įžanga į netikėtumą, o svarbios detalės, kurios aštriais kampais susminga į širdį.

Kaip slieką ant kabliuko

Aktorių sukurti personažai – pakankamai ryškūs, nors pasakojimo tempas pašėlęs. R.Scottas atskleidžia charakterius pavojingiausiose situacijose ir visur palieka šiek tiek vietos spėjimams, – o ką dabar darys slaptasis agentas, užspeistas į kampą?..

Moraliniai taškai taip pat meistriškai sudėlioti. Kaip spąstai veikėjams ir klausimai žiūrovams. Meluoti ar pasakyti tiesą? Draugas su tavimi kalba ar priešas? Ką galima papirkti, o ko – ne? Ir išvis, ar ši kova su terorizmu nėra tik tuščias laiko švaistymas ir nekaltų žmonių žudymas?

Atsakymų į lentynėles niekas nesuguldys. O štai į atmintį atguls "Melo pinklių" scena, kuomet teroristų mašinos sukelia milžinišką dulkių debesį ir išsiskirsto kas sau, apgaudamos JAV slaptąsias tarnybas. Kitas riktelėjimą "vau" išspaudžiantis triukas – sumani L.DiCaprio herojaus apgaulė, tarsi slieką ant kabliuko užmaunanti teroristų vadeivą. Ir tokių triukų apstu. Taigi sąrašas "būtina pamatyti naują Scottų filmą" sėkmingai ilgėja.