Meilę Havajams pora sutvirtino havajietišku dukros vardu

Savąją puselę atrado Amerikoje

Kristina su Dovydu susipažino prieš septyniolika metų. Studijų metais abu jaunuoliai turėjo laimės išvažiuoti į Ameriką. Kristina mokėsi Vilniaus pedagoginiame universitete edukologijos. Dovydas – Vytauto Didžiojo universitete informatikos. Trečiakursiai skrido už Atlanto pagal studentišką programą „Work and Travel“.

„Aš tuo metu gyvenau Bostone, Dovydas – valanda kelio nuo manęs. Ten susibūręs lietuvių klubas organizavo Helovino vakarėlį, per kurį ir susipažinome. Tai įvyko 2005-aisiais. Šešerius metus abu gyvenome ir dirbome Bostone. Dar buvome nesukūrę šeimos, neturėjome vaikų, tad labai daug keliavome. Kadangi nežinojome, ar ilgai čia liksime, stengėmės pamatyti kuo daugiau Amerikos. Ir netikėtai vieną gražią dieną Dovydas gavo darbo pasiūlymą Floridoje, Majamyje!“ – prisimena Kristina, ten su draugu praleidusi kelerius metus.

Būtent iš Floridos jiedu nusprendė aplankyti Kristinos išsvajotuosius Havajus. Vos ten nuskridę, visiems laikams pamilo šį nuostabų kraštą, tiksliau – kelių vulkaninės kilmės salų grupę Ramiajame vandenyne, priklausančią Polinezijai. Havajai juos tarsi užbūrė. Ten ėmė brandinti slaptą svajonę ne tik paatostogauti Havajuose, bet ir pagyventi juose ilgesnį laiką.

Romantiškos vestuvės

Ir prisisvajojo. 2012–2013 m. žiemą Kristina su Dovydu susikrovė kuprines (pora save vadina kuprinėtojais, angl. backpackers – aut. past.) ir išvyko į Havajus, prieš tai netikėtai susipažinę su ten gyvenančiais lietuviais.

Kiek pagyvenę baltųjų paplūdimių rojuje, ten atšoko ir savo vestuves. „Šiemet rugsėjo 26-ąją minėjome devintąsias santuokos metines. Į salą atskrido tėveliai, keletas draugų iš Lietuvos, dalyvavo Havajuose gyvenantys lietuviai. Susibūrė visai nemaža kompanija – daugiau kaip 20 žmonių. Buvo ir tuo metu Havajuose gyvenęs, dabar jau amžinatilsį atlikėjas Hokšila“, – panyra į prisiminimus Kristina.

Anot jos, vestuvių ceremonija vyko kaip pasakoje ar romantiškame kino filme, kurių lietuvė buvo prisižiūrėjusi planuodama savo šventę. Ant vandenyno kranto, po gėlėmis puošta arka, gitara brazdinant havajiečiui muzikantui, jiedu vienas kitam tarė priesaikos žodžius. Kadangi pora pageidavo havajietiškų tradicijų – taip ir buvo. Kaip ir gėlių girliandos jauniesiems ir jų tėvams, į gražią vazą beriamos smėlio smiltys, sujungiančios dviejų žmonių likimus. Po oficialios dalies šventė persikėlė į Kristinos ir Dovydo savaitei išnuomotą vilą.

Po kelerių metų pora sutvirtino savo pasižadėjimus prieš Dievą vienoje Lietuvos bažnyčioje.

Pamokos: Havajuose pamilęs banglenčių sportą, Dovydas bandė juo sužavėti ir savo vaikus – Lani su Noeliu.

Sužavėjo laisvės dvasia

Greitakalbe savo gyvenimo įspūdžius berianti Kristina – ne tik keliautoja, bet dar ir asmeninio tinklaraščio „GoLanigo / Traveling with kids / Keliaujam su vaikais“ kūrėja. Sekėjai dažnai jos klausia, kuri iš visų aplankytų šalių ją žavi labiausiai.

„Įvardyti pačią pačiausią man labai sunku, bet jei reikia konkretaus atsakymo, tuomet – Havajai. Jie netelpa į jokius rėmus! Visokių vietų Amerikoje matėme – ir parkų, ir kanjonų, ir nuostabių miestų, bet visos Havajų salos tiesiog stebuklingos! Ypač tos, kurios mažai apgyvendintos, su laukiniais paplūdimiais“, – svajingai kalba Kristina, pamilusi Havajų salas už aloha spirit – laisvės dvasią.

Keliautoja neslepia, kad didžiosiose Havajų salose yra ir daug turistams skirto butaforinio masalo – pigių havajietiškų dainelių, šokių. „Bet visas tas kičas man irgi savotiškai žavus. Ypač hulos... Jų pigiena tikrai nepavadinsi. Hula – tai ritualinis havajiečių šokis. Atlikėjai deklamuoja arba dainuoja, o švelniais ir siūbuojančiais šokio judesiais vaizdžiai iliustruoja žodžius“, – aiškina ji.

Dovydą žavi ne tradicinės dainos ar šokiai, bet ten be galo populiarus banglenčių sportas. „Vienu metu Dovydas turėjo gal kokias keturias skirtingo dydžio lentas. Būdavo, tik atsikels ryte, žvilgt pro balkoną – jei bangos didesnės, vadinasi, reikia imti trumpesnę lentą“, – juokiasi Kristina, kelionėse paprastai atsakinga už visos šeimos žemiškus poreikius – maistą, buitį, tvarką.

Išpildė pažadą dukrai

Šį pavasarį K.Gelumbickaitė vėl sugrįžo į Havajus, tik šįkart ilgų atostogų su vaikais. Mama išpildė dukrelei Lani duotą pažadą – parodė mylimiausią tėvų kampelį Žemėje. Apsistojo pas draugus – vienus, kitus. Keliautoja džiaugiasi, kad vos išlipusi iš lėktuvo ji pajuto lygiai tą patį jaudulį širdy kaip ir prieš aštuonerius metus.

„Kai savo dukrelei Lani pasakojau, kad jos vardas yra havajietiškos kilmės, ji bandė mane įtikinti, jog Havajuose jau sykį yra buvusi“, – juokiasi mama, daugybę kartų su šeima žiūrėjusi nuotraukas ir filmuotą medžiagą iš tų laikų, kai abu su Dovydu gyveno Havajuose. Ji tada dirbo restoranuose padavėja, o Dovydas bandė verstis įvairiausiais internetiniais verslais – pirkdavo ir parduodavo.

Kas jų porą sugrąžino į Lietuvą? „Jei labai trumpai, mūsų grįžimas buvo netikėtas. Tiesiog nepavyko gauti leidimo legaliai gyventi JAV. Tuo metu jau laukiausi, tad neigiamas atsakymas mums buvo tarsi lengvas šokas“, – pasakoja tinklaraštininkė.

Supratę, kad reikės palikti savo mylimus Havajus, lietuviai grįžo į Palangą, kur gyvena Kristinos šeima. 2014-ųjų vasaros pabaigoje jiems gimė dukrelė Lani, tad pora nusprendė kurį laiką paviešėti gimtinėje.

„Tiek metų nebuvę Lietuvoje jautėmės tarsi užsieniečiai. Smagu buvo aplankyti gimines, draugus, bet po metų, kai Lani paaugo, ir vėl panorome kelti sparnus“, – sako kuprinėtoja.

Bilietai į vieną pusę

Anot Kristinos, jų kelionės niekada nebuvo prabangios ar reikalaujančios didelių finansinių išteklių. Nakvynėms šeima rinkdavosi ne brangius viešbučius, bet svetingus vietinių namus. Valgydavo irgi mažose šeimos užkandinėse.

Kad nereikėtų gyventi vien iš santaupų, Dovydas prisigalvodavo visokių internetinių versliukų, kurie papildydavo šeimos biudžetą keliaujant. „Azijoje pragyvenimas tikrai nebrangus“, – aiškina ne vienoje pasaulio šalyje gyvenusi K.Gelumbickaitė.

Į Tailandą jų šeima išskrido draugų kvietimu. Lani tada jau buvo devyni mėnesiai – surizikavo. Pagalvojo, kad jų niekas nelaiko – jei nepatiks, sugrįš.

Iš pradžių planavo pabūti dvi savaites, bet bilietus apdairiai nusipirko tik į vieną pusę. Patiko. Pasiliko trejiems metams (kelis kartus trumpam sugrįždavo į Lietuvą). Daiktų daug neturėjo. Kaip visada, tik tai, kas telpa į dvi 30–40 l talpos kuprines. Keliavo iš šalies į šalį, dažniausiai vienoje vietoje užtrukdavo tiek, kiek leisdavo turistinės vizos – apie mėnesį. „Kurios šalys sužavėdavo, ten mėgindavome vizas prasitęsti ilgesniam laikui. Labai patiko Filipinai“, – šypsosi Kristina.

Lani buvo tobula keliautoja. Ji nesunkiai priprasdavo prie tokių sąlygų, kokios jai tekdavo. Mainydavosi aplinka, žmonės – ir tai jai atstodavo žaislus.

Kaune atsidūrė atsitiktinai

Kristina juokiasi, kad nei ji, nei jos vyras Dovydas su Kaunu niekada neturėjo nieko bendro. Ji kilusi iš Palangos (gal dėl to moterį taip žavi vanduo ir paplūdimiai), o Dovydas šiaulietis.

Grįžę iš Azijos atsitiktinai sutiko vieną vyro draugą, įkalbėjusį Dovydą padirbėti logistikos srityje. Kadangi įmonė buvo Kaune, šeima nusprendė surizikuoti ir kurį laiką pagyventi sėsliau. „Išsinuomojome butą miesto centre ir šįmet jau bus penkeri metai kaip mes kauniečiai! Teisingas posakis, kad nieko nėra pastoviau už laikinumą“, – juokiasi Lani ir Noelio mamytė.

Lani dabar jau antrokė, Noelis šį rudenį pradėjo lankyti lopšelį-darželį. Tėvai džiaugiasi, kad viskas iš Kauno centro tiesiog ranka pasiekiama: „Kai gimė Noelis, kasdien su vežimėliu išvažinėdavau visą Laisvės alėją, Senamiestį, paupį prie „Žalgirio“ arenos“.

Šiuo metu Lani lanko dramos būrelį, sporto ir dailės mokyklas, tad viską mesti ir leistis į kitą pasaulio kraštą, kad ir kaip to visiems norėtųsi, dabar yra sudėtingiau. Ypač vietoje nenusėdi Kristinos vyras.

„Kai jam pasidaro truputį šalta, jis išsyk nori kelti sparnus į kokią šiltesnę šalį. Dabar jau aš pasuoju ir jį stabdau, nes gaila dukrytės įdirbio mokykloje, būreliuose“, – aiškina Dovydo žmona ir priduria, kad iš esmės jie abu yra atviri patiems netikėčiausiems kelionių ar darbo svetur pasiūlymams.

Po karantinų – kelionė kemperiu

Įpratusiems nuolat kažkur skristi, važiuoti, pėdinti itin sunkūs jiems buvo karantino metai. Dovydas tada sugalvojo planą.

„Vyras jau seniai norėjo kemperio. Ilgai sekė kitų keliones ratuotais nameliais per instagramą, kol galų gale pats nusipirko autobusiuką ir perdarė jį į kemperį“, – pasakoja pašnekovė.

Anot jos, Dovydas neprofesionalas, bet ką sumąsto, tą padaro visai neblogai. „Žinoma, tobulėti ribų nėra, tas mūsų kemperis labiau ūkiškas, o ne instagramiškas. Bet viskas, ko reikia minimaliam gyvenimui, ten yra: vanduo, viryklė, šaldytuvas, lova, tualetas, net du dušai – viduje ir iš lauko pusės“, – vardija patogumus Kristina.

Sukonstravęs kemperį, Dovydas pasiūlė šeimai juo pasivažinėti. Išbandė kemperį Lietuvoje, o įsidrąsinę praeitą žiemą, išsyk po Kalėdų, išdardėjo ieškoti šilumos į Ispaniją.

„Malėmės ten porą mėnesių. Tada aš su vaikais parskridau namo, o Dovydas, kelis kartus padaręs trumpas pertraukas, toliau keliavo vienas ir nusigavo iki pat Portugalijos“, – pasakoja Kristina.

Prasidėjus vasaros atostogoms, šeima išskrido į Faro miestą, kur automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia oro uosto, jų ilgesingai dairėsi geltonasis Dovydo autobusiukas. Keliautojai dažniausiai apsistodavę nemokamose vietose – prie vandenyno, paplūdimiuose, parkuose – ir tik kartais, kai labai pasiilgdavo patogumų, vykdavo į specialias aikšteles, skirtas kemperiams.

„Algarvės paplūdimiai tikrai žavingi ir visi kitokie. Kadangi Dovydas norėjo plaukioti banglente, daugiausia lankėmės vietose, kur didesnė tikimybė sulaukti gerų bangų“, – sako pašnekovė.

Pasigalynėjęs su vandenyno stichija tėtis mielai leisdavo laiką su vaikais – visi trys kasdavo duobes, statydavo smėlio pilis, spardydavo kamuolį ar tiesiog bėgiodavo.

Kelionės išbando ir suartina

Visus nuopelnus, kaip pigiai ir gerai prasisukti keliaujant užsienyje, Kristina skiria savo vyrui. Pati sako esanti nepakeičiama Kaune, kur šeimos gyvenimas teka stabilesne vaga. Čia ji planuoja savaitgalių išvykas į gamtą, pas tėvus, draugus.

Kristina įsitikinusi, kad kelionės išryškina tiek gerąsias, tiek blogąsias žmogaus charakterio savybes, išduoda kiekvieno aštriausius kampus, bet kartu juos ir apdildo.

„Mūsų atveju kelionės mus labiau suartino. Kai keliaujame, tampame darnia komanda“, – tikina K.Gelumbickaitė, savo kelionių įspūdžius aprašanti feisbuke, instagrame.

Mamoms, klausiančioms, kaip jų mažamečiai pakelia ilgas keliones, Kristina atsako, kad tai priklauso nuo pačių vaikų. „Lani buvo tobula keliautoja. Ji nesunkiai priprasdavo prie tokių sąlygų, kokios jai tekdavo. Mainydavosi aplinka, žmonės – ir tai jai atstodavo žaislus. Noelio pirmoji kelionė su kemperiu į Ispaniją buvo šiek tiek sudėtingesnė. Teko važiuoti ilgesnius atstumus per jo miegą, ruošti užkandėles, žaidimus“, – pasakoja mamytė, tikinti, kad kuo daugiau su vaikais keliauji, tuo labiau jie pripranta prie tokio gyvenimo būdo.

Ilgą laiką net Lani žaidimai atspindėdavo jų gyvenimo realijas: mergaitė lėles laipindavo į lėktuvą, kraudavo joms kuprines.

Paklausta, ar kelionėse vaikai neserga, Kristina tik tris kartus nusispjauna. „Iki šiol jie nesirgo, mes su vyru dažniau apsinuodydavome maistu. Azijietiški ryžiai, daržovės, sriubytės Lani kuo puikiausiai tiko. Kartais gamindavome namuose patys. Kai pavargdavome nuo paprastumo, leisdavome sau išsinuomoti normalų viešbutį su baseinais ir kitomis pramogomis“, – pasakoja Kristina.

Paprašyta apibūdinti savo šeimos laimės sampratą, Kristina susimąsto. „Taip, mes esame laimingi, bet ta laimė skirtingais etapais yra vis kitokia. Laimė priklauso nuo požiūrio. Aš, kaip krikščionė, to kasdienio optimizmo laikausi tvirtai įsikibusi. Tikėjimas, meilė, viltis – mano kelrodės žvaigždės, sakančios: kad ir kas nutiktų, galiausiai viskas bus gerai!“ – neabejoja K.Gelumbickaitė.