M. Stasiulis: „Salsamanai“ – nuostabiausia, kas man galėjo nutikti

– Kas iš tiesų yra ta Kuba? Indėnų rojus, atrastas Kristupo Kolumbo? Sala, užkariauta ispanų, tikėjusių, kad slapčiausiuose jos kloduose slepiasi aukso grynuoliai? Kai kolonistai suprato, kad šios salos auksas – derlinga Kubos žemė, privežė vergų iš Vakarų Afrikos, turėjusių sunkiai dirbti cukranendrių plantacijose. Vėliau istorija mini išsivaduojamuosius judėjimus, amerikoniškąjį Kubos valdymo periodą, Fidelio Castro partizaninio judėjimo pergalę, Kubos „kapitalizmo“ griūtį, pirmuosius pabėgėlius ir JAV embargą prieš Kubą, komunistinę draugystę su Maskva… Trumpa istorijos pamokėlė žiūrovui, kuris netrukus vers šių dienų Kubos istorijos puslapį.

– Gerai pastebėjote, nes šįkart mūsų projekto tikslas – ne tik šokiai, bet ir skaudi šios šalies istorija, kuri šiandien, po pandeminių metų, įgavo dar beviltiškesnį vaizdą. Sala, prieš koronaviruso pandemiją gyvenusi daugiausia iš turizmo, šiandien skursta, nes turistų joje drastiškai sumažėjo.

Į Kubą vykome lapkritį, bet vos užteko laiko viską sumontuoti, vos spėjome pasirengti „Salsamanų“ startui kovą, nes parsivežėme beprotiškai daug filmuotos medžiagos, jau nekalbu apie įspūdžius.

Projekte dalyvavo aštuoni garsūs Lietuvos pramogų pasaulio žmonės – keturi vyrai ir keturios moterys. Tai televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkutė, charizmatiškoji dainininkė Monika Liu, jaunosios kartos aktorės Ugnė Zavistauskaitė ir Venesueloje užaugusi Gailė Butvilaitė. Į Kubą vyko ir dainininkas Norbertas Liatkovskis, aktoriai Edgaras Bechteris ir Tadas Gryn, taip pat krepšininkas Simas Buterlevičius.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų išvardyti dalyviai vos ne kasdien turėjo paruošti po naują pasirodymą, nors įprastuose šokių projektuose repeticijų ir konkursinių šou tempai gerokai lėtesni. Ar šokėjai nepervargo?

– Iš tiesų visi dalyviai buvo tokie motyvuoti, tokie darbštūs, kad kartais man, šio projekto vedėjui, – mažai šokusiam, daugiau keliavusiam po šalį ir drauge su kolege Akvile Kavaliauskaite rengusiam reportažus – būdavo skaudu į juos žiūrėti.

Vos atskridę apsistojome Havanoje. Didžiulė, apie 30 žmonių, kompanija (turiu omenyje, dalyvius, vedėjus, operatorius, redaktores, prodiuserius) – visi gyvenome vienoje viloje. Sudėtingiausia, kiek žinau, buvo sutarti dėl mūsų maisto ir paprasčiausio geriamojo vandens buteliukuose. Tokio gauti buvo didelė problema.

Nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Ar jūs pats, prieš vykdamas į Kubą, nors truputį įsivaizdavote, koks stiprus šalies ekonomikos nuosmukis ir kaip sunkiai šiandien ten gyvena paprasti, bet dažnai turintys aukštąjį išsilavinimą salos žmonės?

– Kažką buvau girdėjęs, nujaučiau, kad komunizme negali būti stebuklų, tačiau tik nuvykęs į Kubą jų situaciją suvokiau nepaprastai aiškiai. Galbūt jaunesni žmonės, prieš vykdami į Kubą, jos skurdžią padėtį šiek tiek romantizavo, tačiau pagyvenę ten savaitę suprato, kad šiandien salos padėtis – labai dramatiška. Kai kuriuose šalies regionuose badas, daug kur – pusbadis. Pramonės čia nėra jokios. Įsivaizduokite, šalyje, kurioje puikiai dera cukranendrės, cukraus fabrikai stovi, nes staklės sugedusios, nėra iš kur gauti detalių. Profesoriai dirba taksistais, vežioja pavienius turistus. Šokėjai, šokantys Havanos nacionaliniame teatre, per mėnesį uždirba 30 dolerių. Už vieną pasirodymą, kai mūsiškiai Lietuvoje gauna nuo 1 tūkst. iki kelių tūkstančių eurų, kubietis šokėjas uždirba 4–6 dolerius.

Turistų saloje šiek tiek yra, todėl visi vietiniai, kurie kažką moka, gaudo kiekvieną iš jų ir siūlo savo paslaugas: papasakoti apie vietines įžymybes, pavėžinti senoviniu amerikietišku automobiliu, parodyti, kaip sukami kubietiški cigarai ir pan.

Ne vienas šokėjas mums atviravo, kad būtų seniai pabėgęs iš Kubos, tarkim, gastrolių metu, bet juos čia laiko šeimos, kuriomis turi rūpintis. Negana to, jie labai myli savo šalį. Ne sistemą, bet šalį.

Ten visi nuo ryto iki vakaro šoka salsą. Kartais tas šokis man atrodydavo tarsi kažkoks jų išgyvenimo dalykas, savotiška terapija, prigimtinis reikalas, duotas ne partijos, bet galbūt paties Dievo, kad žmonėms būtų lengviau viską ištverti.

Iš pradžų dar galvojome, kad visa tai tik mūsų įsivaizdavimas ir galbūt tik mums jų situacija atrodo apgailėtina, o vietiniai žmonės – laimingi. Pasirodo, ne. Pagyvenę beveik mėnesį, pabendravę su jų šeimomis, labai aiškiai pamatėme ir tamsiąją šios puikios šalies pusę. Tada ir kilo mintis parodyti lietuviams ne tik šokį. Kaip gerai pasakė šios laidos prodiuseris Laurynas Šeškus, turime parodyti, kokiame absurde ir kokioje kraugeriškoje visuomenėje yra priversti gyventi šie labai faini žmonės.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jie vis dar idealizuoja Kubos laisvės gynėją, po mirties kone šventuoju laikytą Ernesto Che Guevarą – Draugą Če?

– Ant laiko sparčiai naikinamų kolonijinių salos pastatų jau beveik išblukę, nusilupę tiek F. Castro, tiek ir E. Ch. Guevaros portretai, plakatai. Visokie juokingai skambantys šūkiai, kad švęsime kolūkių įkūrimo kažkelintąsias metines, jau ne tik mums skamba komiškai. Labiau išsilavinę žmonės (Kuboje jų nemažai) į tą istorijos puslapį žiūri kaip į juoką pro ašaras.

Su mumis projekte dirbo vienas argentinietis, padėjęs šokėjams susikalbėti su vietiniais ispaniškai. Tai jis, vos nusileidęs Havanoje, išsyk nusipirko E. Ch. Guevaros kareivišką beretę be snapelio su raudona žvaigžde. Po kelių dienų, kai pamatė, prie ko vietinius privedė komunizmas, susikišo tą kepurę giliai į lagaminą. Romantikos nebeliko. Žmogus suprato, kad beveik kas antro kubiečo šeimoje, giminėje rastume tais laikais nužudytų, ištremtų, kalėjusių kalėjimuose artimųjų, kaip ir pabėgusių, emigravusių į Ameriką.

Todėl dar kartą sakau, kad labai svarbi „Salsamanų“ projekto dalis yra šviečiamoji. Jei nutylėtume ir savo laidose neparodytume, kaip šiandien Kuboje gyvena žmonės, turbūt ir patys taptume tos niekingos sistemos sąjungininkais. Paradoksalu: nors filmavome cukraus šalį, mūsų reportažuose apie ją cukraus beveik nėra.

– Minėjote, kad bendraudami su vietiniais „Salsamanų“ dalyviais lietuviai priverkė pilnus kibirus ašarų.

– Tikrai, vietoj cukraus šįkart bus daugiau druskos. Betgi nesikoncentruokime dabar į ją. Kai jūs pamatysite, ką išdarinėja tie Kubos šokėjai, kurie laimėjo atranką ir buvo pakviesti dalyvauti projekte – uffff... Tai aukščiausio lygio profesionalai, šokantys nacionaliniuose teatruose, trupėse, rodomi per nacionalinę televiziją. Kaip jie išjudino, išlankstė mūsų lietuvaičius – tiesiog kosmosas!

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar mūsų projekto dalyviai, prieš vykdami į Kubą šokti salsos, padarė apšilimą Lietuvoje?

– Be abejo. Keletą savaičių jie lankė salsos kursus Lietuvoje, tik niekas nenumanė, kad tai, ko išmoko namuose, Kuboje turės dauginti iš dešimties! Tarsi eilinis žmogus, atėjęs truputį pamėtyti į krepšį, netyčia atsidurtų NBA lygoje! Buvo, oi buvo ten jiems reikalų. Laimė, kad mūsų lietuviai labai atkaklūs: kai užsikabliavo, nė vienas nedirbo puse kojos, visi arte arė 100 proc.!

– Vyrai gavo profesionales kubietes salsos šokėjas, moteris vedė vyrai profesionalai. Jūsų nuomone, kuriems iš lietuvių buvo lengviau?

– Mano galva, labiau pasisekė moterims. Gal jos tiesiog geriau buvo atlikusios namų darbus Lietuvoje? Gailės, nuo dvejų metukų augusios Venesueloje, kur irgi šokama šiek tiek kitokia salsa, situacija buvo išskirtinė. Kaip ir J. Jurkutės, kuri ilgus metus lankė pramoginius šokius, o pernykščius „Tangomanus“ žiūrėjo išsprogusiomis akimis ir kai ją pakvietė į projektą – nedvejojo nė akimirkos. Monika Liu – visi žinome, kad tai puikiai scenoje judanti moteris, labai talentinga, kaip ir aktorė U. Zavistauskaitė.

Vyrams, manau, buvo sunkiau, bet ne taip sunku, kaip pernai tangomanams, kurie, žokdami tango, turėjo vesti savo partneres. Salsa, kiek aš supratau ten būdamas, kur kas liberalesnis šokis. Todėl, sakykime, nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Nepavydėjote, kad jūs – tik vedėjas, o ne dalyvis, kurį raityti klubus ir kojas mokytų siauru sijonėliu figūringą kūną apsitempusi vietinė Kubos šokėja?

– Žinokite, ne. Aš bijau šokio, nors kažkada ir man reikėtų pabandyti. Kuboje puikiai jaučiausi ir būdamas vedėju. Kol poros šoko, mes su Akvile keliavome po salą, bendravome su vietiniais, filmavome, rengėme reportažus.

Dalyvavome ir labai keistame rituale, kur tiesiog prie mūsų akių, bute, dviem paukščiams buvo nurautos galvos. Esu matęs kaime, kaip tai daroma, bet čia tas veiksmas vyko užkišus paukščio galvą už kojos nykščio… Tas ritualas turėjo apsaugoti namus nuo piktųjų dvasių. Mūsų vedlė sakė, kad jei bėda didesnė ar kokia liga – su paukšteliu neišsisuksi, gali tekti paaukoti karvę ar arklį. O Afrikoje, norint apsisaugoti nuo didelės nelaimės, aukodavo net dramblį! Afriką paminėjau tyčia. Nors saloje dabar daugiausia katalikų, tačiau tame jų tikėjime dar nemažai likę afrikietiškų burtų, prietarų.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Taigi jūs su Akvile matėte ne tik Kubos sostinę, vietinių švelniai vadinamą Senąja Karibų dama, bet ir Vinjalesą, Varaderą?

– Su savo šauniuoju vairuotoju Chorchito, kuris vairavo amerikietišką 1954-ųjų plimutą, keliavome po salą. Tas automobilis buvo taip riebiai prišpakliuotas, kad nebesimatė sveikos vietos. Po tų kelionių mums paskausdavo visus šonus, nes 100 km važiuodavome apie tris valandas.

Labai patiko Vinjaleso nacionalinio parko regionas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miestelis įkurtas plečiant tabako auginimo pramonę. Dauguma žmonių čia verčiasi senovine žemdirbyste: augina kavą, javus, tabaką. Viena populiariausių šio regiono pramogų – jodinėjimas arkliukais, taip pat – ekskursija į tabako plantaciją.

Dar lėkėme į Varaderą – vadinamąjį turistų rezervatą arba, mūsų žodžiais kalbant, Kubos Palangą, bet kažkodėl basankė buvo tuščia. Tikėjomės tūsų, bet jų nesulaukėme ir vakare. Priežastis – nėra turistų. Tačiau vis tiek su Akvile prisitūsinome, daug visko prifilmavome, todėl sakau ir sakysiu, kad „Salsamanai“, kaip ir pernai „Tangomanai“, – nuostabiausia, kas man per gyvenimą galėjo nutikti. Juk ir barbių spalvos amerikietiškais ševroletais, kabrioletais vėžinomės, ir domino su vietiniais lošėme. Tačiau Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės! Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir kad šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

– Kaip tie žmonės žiūrėdavo į jus – europiečius? Gal kaip į pinigų maišus?

– Jeigu jie ir eidavo prie mūsų, tai vis tiek kažką siūlydavo – pašokti, padainuoti ir pan. Kiti siūlė pirkti iš fabriko išneštus cigarus – žodžiu, eidavo pas mus su mainais, bet ne elgetaudami ar ko nors prašydami. Vilniuje, juokėmės, prie Aušros vartų, prašančių kur kas daugiau nei Havanoje. Matėsi tų žmonių orumas. Todėl nebuvo gaila visko palikti…

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Turite omenyje, kad šokėjams palikote viską, ką buvote atsivežę, – vaistus, drabužius, muzikos kolonėles?

– Taip. Grįžome beveik tuščiais lagaminais. Kadangi kolegos į Kubą buvo nuvykę anksčiau, jie jau žinojo, kad viską – antibiotikus, lašelines ir kt. – reikia vežtis patiems. Kai šokėjai pamatė tą krūvą vaistų, kuriuos atsivežėme, buvo apšalę. Sakė, kad nė viena Havanos ligoninė tiek daug neturi. Tada lietuviai ir vėl prapliupo ašaromis, paskui verkė kubiečiai, paskui ir vėl lietuviai, o man kartais jau nelaikė nervai.

Beje, sveikatos problemų – didesnių ar mažesnių – turėjome beveik visi. Nes maistas, ledukai, neaišku iš kokio vandens – šaldiklių, šaldytuvų čia beveik nėra. Pirmasis iš mūsų apsinuodijo Norbertas, pabaigoje neatlaikiau ir aš. Kad geriau įsivaizduotumėte, nupiešiu vaizdelį iš mėsos turgaus. Katinas eina prekystaliu ir atsisėda ant mėsytės, kurią galbūt vakare valgysime mes.

Valstybinės parduotuvės tuščios, maistas dalijamas kas mėnesį pagal talonus. Tarkim, pagal taloną šeimai priklausytų penki kiaušiniai, bet iš kur jų paimti, jei parduotuvėje nėra?

Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės. Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

Visai kitoks vaizdas vadinamosiose dolerinėse, kurios turi kokius penkis produktus, išdėliotus per visas parduotuvių lentynas. Tik čia jau kita bėda – niekas iš vietinių neturi dolerių!

– Europa šiandien gyvena naujienomis iš karo lauko Ukrainoje, įvykiais Izraelyje. Ar jūsų sutikti kubiečiai ką nors žinojo apie tai, kas šiandien vyksta pasaulyje?

– Jų pasaulis yra kitoks. Šiandienos aktualijos jiems irgi yra kitokios. Kažkoks vietinis, pamatęs mus gatvėje, paklausė, iš kur mes. Išgirdęs „Lithuania“ išdidžiai sušuko: „Russia, Putin“, norėdamas įtikti, pademonstruoti puikias savo geografijos žinias, bet buvo labai sugėdintas mūsų smerkiančių žvilgsnių. Kubietė gidė, ėjusi drauge, vargšelį paprotijo, kad mums šitų žodžių geriau nesakyti.

Į kalbas apie politiką retas kuris leidžiasi. Tiesiog pripažįsta, kur ir kaip gyvena. Sako, yra su tuo susitaikę.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Iš Lietuvos jus išlydėjo niūrus, darganotas lapkričio oras, gal net su pirmosiomis šalnomis, o koks pasitiko Kuboje?

– Kuboje mus pasitiko 30 °C karštis, kuris naktimis nukrisdavo iki 20 °C. Repeticijos vyko gryname ore – visada ir visur, už kiekvieno kampo. Eini kur nors, būdavo, norėdamas ramiai paskambinti į namus, tik žiū – T. Gryn su partnere salsos judesiukus kad raito… Už kito kampo – Simas repetuoja. Kolonėlė padėta, muzika groja.

– Kas atidžiai stebėjo laidos anonsus, tikrai matė, kokią lauktuvę sau ant krūtinės pasidarė žaviosios Monikos Liu partneris…

– Kalbate apie tatuiruotę? O, taip. Įsimylėjo vaikinas ir Moniką, ir lietuvius, ir pačią Lietuvą. Įdomu, kad kai pirmą dieną jie susitiko, abu netyčia buvo apsirengę mėlynai. Paskui ta mėlyna tapo išskirtine jų poros spalva. Galiausiai vieną dieną Monikos Liu partneris atėjo pas mus visas susijaudinęs ir praskleidęs marškinėlius parodė užrašą ant krūtinės: „Myliu tave mėlynai.“ Įsivaizduojate, bičas pasidarė lietuvišką tatuiruotę! Ir vėl mūsų merginos puolė raudoti… Nežinau, iš džiaugsmo ar iš liūdesio.

– Gal galėtumėte trumpai priminti „Salsamanų“ taisykles?

– Taisyklės lieka tos pačios, kokios buvo „Tangomanų“ projekte. Aštuoni lietuviai susipažįsta su aštuoniais kubiečių šokėjais. Prasideda treniruotės ir laidų filmavimai. Pirmosiose iš jų dar niekas neiškrinta, vėliau ima kristi po vieną porą kiekvienoje laidoje. Galiausiai pusfinalyje lieka keturios dalyvių poros, kurios šoka finalinį šokį pagrindinėje Havanos aikštėje. Fantastiškas reginys!

– Ar jau žinote nugalėtojų porą?

– Būdami Kuboje mes specialiai neišsiaiškinome, kas laimėjo „Salsamanus“, – palikome tai Lietuvos žiūrovams. Jau pernai supratome, kad tai – vienintelis būdas išlaikyti paslaptį. Todėl jau nuo kovo 3 d. kviečiame žiūrovus žiūrėti „Salsamanus“, sirgti už jiems patikusią porą, o finalo metu (tikimės jo gegužę), būtinai balsuoti. Tikiu, kad šio projekto populiarumas bus didžiulis, nes žmonės visą žiemą manęs klausinėja, kada gi pagaliau bus tie „Salsamanai“?