L. Bytautaitės kelionės: „zuikis“, kuriozai Kanuose ir nakvynė pas bobutę

Dar vaikystėje keliauti pradėjusi žinoma moteris ne tik išmoko derinti darbą ir poilsį, bet ir patyrė ne vieną kuriozinę situaciją.

Dvi paras trukusi kelionė traukiniu be bilieto, apsilankymas spaudos centre su vakarine suknele ir nakvynė pas varganą bobutę Karpatuose – tik dalis nuotykių, apie kuriuos televizijos prodiuserė papasakojo LRT.lt portalo skaitytojams.

– Kaip atrodo atostogos pagal Lolitą Bytautaitę?

– Kol sūnus buvo mažas, sakydavau, kad vienos atostogos yra šeimai, o kitos – su draugėmis. Ilgainiui šeimos atostogos tapo tokiu keistu deriniu. Du kartus per metus, nors norėčiau ir dažniau, važiuoju į kino festivalius – į Kanus ir į San Sebastianą.

Į Kanus važiuoti pradėjau viena pirmųjų. Supratau, kad labai lengvai galima derinti atostogas ir darbą. Išvykstu dviem savaitėms, savaitę intensyviai dirbu, plečiu savo akiratį, susipažįstu su pasauliniu kino kontekstu ir galiu įvertinti, ar einame koja kojon su pasauliu. O kitą savaitę atsipalaiduoju. Savo vyriškį priviliojau vykti kartu, jam taip pat patinka kinas. Taip suderinu darbą, kiną ir atostogas.

O rudenį savo vasarą pratęsiu San Sebastiane, kurį atradau gal prieš penkerius metus. Jame organizuojamas A kategorijos festivalis, žinoma, paprastesnis, nei Kanai, jame nėra jokios pompastikos. San Sebastianas žavus tuo, kad į savo festivalį surenka viską, kas geriausio buvo parodyta per paskutinius metus.

Vasarą visuomet stengiamės išvažiuoti į Lietuvos pajūrį, Nidą, bet vis pasitaiko blogas oras. Šiemet pasakiau „viskas“ – daug metų vasarą leisdavau Lietuvoj, bet vis vaikščiodavau su striuke. Žinoma, nieko baisaus, aš skaitydavau, atsipalaiduodavau, nes per metus ne visada gali pripulti prie knygų, tad tas oras nebebūna toks reikšmingas.

Bet dabar aš jau galvoju, kad norėčiau važiuoti su mašina ten, kur akys mato. Daug metų taip darėme – po Joninių dvi savaites keliaudavome po Europą. Taip apkeliavome Serbiją, Juodkalniją. Abu esame frankofonai, tad esame apkeliavę didesnę dalį Prancūzijos. Dabar jau galvojame, kad būtų smagu kitais metais nuvykti į Korsiką ar į Portugaliją. Žinoma, ten su mašina jau nenuvažiuosi, bet bent jau nebereikės žvalgytis į dangų ir ieškoti saulės.

Taip pat turiu savo draugių komandą, su kuria jau dešimt metų šaltuoju periodu vis kur nors pabėgame. Vienais metais važiuojame į Pietryčių Aziją, o kitais – į Europą. Šiemet buvome Italijoje, Apulijoje. Stengiamės važiuoti ne sezono metu – šiemet vykome balandį, kai Europa dar neužgrūsta turistų.

Viską organizuojame pačios: aš esu atsakinga už maršrutą, kita – už automobilį, trečia – už bilietus, o ketvirta – už viešbučius. Stengiamės truputį nuskriausti savo šeimas ir pabėgti, nes mergaičių atostogos yra pačios žaviausios.

– Tad nemažai atostogaujate?

– Gali pasirodyti, kad labai daug atostogauju, bet tie festivaliai yra darbas, suderintas su atostogomis.

Turbūt intensyvus gyvenimo ritmas dirbant LRT neleidžia nusėdėti vietoje. Pavargsti nuo didelio bendravimo, intensyvumo ir norisi tik spengiančios ramybės. Šiemet atostogavau Papėje, draugės man rašė žinutes ir klausė, ar man neliūdna, o aš joms sakiau, kad čia taip gerai, kad tikriausiai pats Bradas Pittas norėtų su mumis atostogauti (past. – juokiasi). Tai buvo kažkas neįtikėtino: galėjome nueiti prie jūros ir nesutikti nė vieno žmogaus.

Taip pat mėgstu pabūti vienkiemyje. Mes taip intensyviai gyvename ir bendraujame, kad kartais norisi elementariai patylėti.

Kanuose grafikas taip pat nepanašus į atostogų – prabūni dešimt dienų, ir po to išvarvėjusiom akim bėgi pirkti lauktuvių. Arba kam aš galiu papasakoti, kad keliuosi anksčiau, nei Lietuvoj – pusę septynių, ir einu į filmo premjerą. Kai sesei parašiau žinutę, kad aštuntą ryto aš sėdžiu salėje ir laukiu premjeros, ji manęs paklausė, ar man viskas gerai su galva (past. – juokiasi).

Ten ritmas visai kitoks, ir jei jau ten nuvažiuoji, negali pramiegoti. Žurnalistams yra numatyti seansai ir reikia juose dalyvauti pagal grafiką. O štai baskai nepersistengia, ir San Sebastiano festivalyje programa yra mažesnė, tad ten filmus pradeda rodyti nuo dešimtos. Žinoma, ten smagu – pajūriu eini iki kino salės ir džiaugiesi, kad taip anksti atsikėlei. Ir vis tiek tas ritmas išvargina. Filmas baigiasi 23 val., o dar vyksta kokie pristatymo vakarėliai. Be to, negali atsiriboti nuo kitų žmonių ir nebendrauti.

– Kiek metų vykstate į festivalius?

– Kitais metais bus dvidešimt metų, kai vykstu į Kanus. Kino kritikas Saulius Macaitis nuvyko ten 1996 m., o aš – 1997-aisiais, kartu su operatoriumi Gintautu Raila. Jam tada buvo gal aštuoniolika.

Pamenu, buvo visokių kuriozų. Pirmą kartą išvažiavome, nieko nežinojome. Į spaudos centrą vidury dienos nuėjome pasipuošę vakariniais rūbais: jis – smokingu, o aš – ilga suknia. Visi kiti žurnalistai buvo apsirengę normaliai. Po to dar ilgai juokėmės iš šio nutikimo, bet mums tada taip atrodė. Iš tiesų vakariniame seanse žurnalistas ir operatorius turi būti vakariniais rūbais. Bet gyveni ir mokaisi. 

Buvo ir kitokių niuansų – mums iš vakaro paskirdavo vietas, o mano kolega Gintautas buvo labai aukštas. Ir visada gaudavom tokias vietas, kai už mūsų – kokie japonai, ir mes jiems viską užstodavome, tad reikėdavo apsikeisti vietomis.

Dabar jau galvoju, kad mus to festivalio metu globojo Dievas. Visi kiti operatoriai atvyko pasiruošę – su specialiais skėčiais, kameros apsaugomis, o mes neturėjome nieko. Ta savaitė buvo pakankamai lietinga, bet mes visuomet gaudavome vietas po stogu.