Kopiant į gražiausią kalną reikėjo saugotis ledo

Lipdamas gražiausia pasaulyje ledo siena į Andų kalnų Alpamajo viršukalnę alpinistas Aivaras Sajus vėl sau prisiekė kitą kartą ilsėtis prie jūros. Vis dėlto vos grįžęs iš Peru Andų, JAV gyvenantis fizioterapeutas lietuvis galvoja apie kitą kalną – Makinlį.

Žuvo du prancūzai

5947 m aukščio Alpamają 1966 m. UNESCO paskelbė gražiausiu pasaulio kalnu. Būtent tai nulėmė, kad Kalifornijoje, San Chozė mieste, gyvenantis, JAV kineziterapijos bakalauro ir fizioterapijos magistro laipsnį įgijęs buvęs kaunietis pasirinko kopti į šio kalno viršūnę.

„Viršūnė – puiku, bet man labai svarbu, kaip užlipu, todėl renkuosi sudėtingus maršrutus“, – prisipažino fizioterapeutu dirbantis 34-erių A.Sajus, kuris ir į Alpamają kopė sudėtingu „french direct route“ (sudėtingumo lygis TD) maršrutu. Kopiant šia trasa 1980 m. ledo luitas užmušė du Prancūzijos alpinistus.

„Įspūdinga ir gražu, nors ir sunku, – kalbėjo apie pirmą kartą matomus snieguotus Andų kalnus Aivaras, kopęs su kolega iš Italijos Danieliu. – Alpamajo viršukalnėje buvo vietų, kur 60 m ilgio virve reikėjo kopti 90 laipsnių kampu.“

Ledas praskėlė lūpą

Iš Uaraso miestelio alpinistai nuvažiavo žvyrkeliu iki kaimelio, kuriame išsinuomojo porą asiliukų, galinčių tempti maždaug po 25 kilogramus sveriančią mantą. Kelionė iki kalno, į jį įkopti ir grįžti truko šešias dienas.

Antrą dieną atkeliavę iki 4500 m aukštyje esančios bazinės stovyklos, alpinistai iškart keliavo iki antrosios. Čia permiegoję, ėjo toliau, lipo per ledinę sieną, leidosi, kol priėjo garsiąją ledinę apie 500 m aukščio Alpamajo sieną.

„Pradėjome lipti naktį, kad galėtume, kol šviesu, užkopti, pasigrožėti ir nusileisti iki tamsos“, – aiškino Siera Nevadoje alpinistu tapęs, jau 10 metų kalnais laipiojantis A.Sajus.

Lipant į ledinę sieną reikėjo dviejų ledkirčių, ledui skirtų varžtų ir kitos specialios įrangos.

"Naktį ypač reikėjo saugotis krentančių ledo gabalų, nes virš mūsų kopė dvi grupės kitų alpinistų, – pasakojo Aivaras.

Jis kopė prisirišęs viena virve su italu ir, kaip įprasta alpinistams, vienas kitą pasaugodami keitėsi vietomis.

„Kai aplenkėme kitus alpinistus, – pasakojo A.Sajus, – ant galvų krito tik mūsų kertami ledo gabalai, bet užlipęs į viršūnę ir sulaukęs italo pamačiau, kad jo lūpa buvo kruvina.“

Laimingi skirtingai

„Neapsakomas grožis! – reginiu ir nuo kalno papėdės, ir nuo viršūnės žavėjosi A.Sajus. – Oras buvo nuostabus ir prieš leisdamiesi nuo viršukalnės valandėlę pasimėgavome vaizdais.“

Prieš dvi savaites Aivaras sudėtingu maršrutu, Liberty ketera, užkopė į 4392 m aukščio Reinyro viršukalnę Vašingtono valstijoje. Tuomet oras neleido pasigrožėti gamta.

„Užkopęs ant viršūnės net suabejojau, ar jau esu viršuje, nes matomumas dėl rūko ir debesų buvo vos keli metrai, – ekstremalų kopimą prisiminė A.Sajus. – Permiegojau ledo plyšy, o ryte pamatęs, kad du alpinistai fotografuojasi, supratau, kad vis dėlto pasiekiau viršūnę.“

Nusileidę nuo Alpamajo alpinistai priėmė asiliukų varovo kvietimą pernakvoti pas jo seserį ir vyrą.

„Miegojome ant betoninės aslos kukliai gyvenančių, bet draugiškų žmonių namuose. Tualetas – lauke, kambarėlyje – televizorius, lova“, – apibūdino komforto lygį Aivaras. Prieš miegą alpinistai su perujiečiais surengė nedideles vaišes, buvo vištienos, daržovių, alaus. Perujietės vyras grojo panašiu į kankles instrumentu.

Esame skirtingi keliautojai

12 dienų kelionė su bilietais, vizomis, leidimais, įranga, maistu, kainavo apie 11 tūkst. litų.

„Brangu, bet kiekvienas laimingas skirtingai. Vieniems laimė – naujas BMW, kitiems – dalyvauti maratone. Kai kopiu į kalnus, džiaugiuosi ta akimirka ir atliekamu tik vienu veiksmu. Kai gyveni mieste, tai padaryti labai sunku, – prisipažino Aivaras. – Bet iki paskutinės stotelės mes visi keliaujame skirtingai.“

A.Sajus buvo pirmasis lietuvis, įkopęs į 6812 m aukščio Ama Dablam viršūnę Nepale.