Kolekciniai bokalai – lyg meno kūriniai su savo istorijomis

Griežti reikalavimai

Viskas prasidėjo nuo Vokietijoje gatvėje rasto bokalo. „Parsivežiau. Stovėjo, stovėjo ir kažkaip atėjo mintis, kad reikėtų pradėti tuos bokalus kolekcionuoti“, – sako Žydrūnas.

Pasidomėjęs sužinojo, kad pirmasis kolekcijos bokalas buvo pagamintas maždaug 1960 m. – ne toks ir senas. Dabar seniausias bokalas jo kolekcijoje – pagamintas 1814 m.

Tiesa, toli gražu ne visi alaus bokalai į Žydrūno kolekciją patenka. Pirmiausia – bokalas turi būti su dangteliu. Antra, jis neturi būti pagamintas iš stiklo, tad kolekcijos bokalai – moliniai, keraminiai, porcelianiniai, metaliniai. Trečia, bokalas turi būti kuo senesnis ir kuo retesnis. Tiesa, tokių ir rasti sunkiau, ir kainuoja jie daugiau – tenka sumokėti ir 130, ir 350, ir net 500 eurų.

Dar svarbu, kas bokalą pagamino. Žydrūno kolekcijoje beveik visi bokalai vokiški, tik keli norvegiški, daniški. Čekija, kurią daugelis laiko alaus kraštu, deja, čia nepasižymi.

Antra: Keraminių lėkštelių kolekcija prasidėjo nuo laikrodžio, nupirkto pakabinti ant virtuvės sienos./ Butauto Barausko nuotr. 

Istorikai mano, kad pirmieji indai alui buvo naudojami jau VII tūkstantmečio pradžioje, tiesa – akmeniniai. Gerokai vėliau alaus indai buvo pradėti gaminti iš kitų natūralių medžiagų. Teigiama, kad prancūzai ilgą laiką pirmenybę teikė lygaus stiklo taurėms – taip galėjai gerti alų nepalikdamas nė lašo. Vokiečiai buvo išradingi ir sugalvojo skardinę alaus taurę su dangteliu. Tokia speciali svirtis, pakelianti dangelį, manoma, sukurta XVI a., o dangtelis apsaugojo gėrimą nuo blusų, kurių tuo metu buvo daug visuose namuose.

Svajoja apie gigantą

Alaus bokalai nėra vien tik tara alui pilti. Jie nuo seno buvo ir atminimo daiktas, suvenyras ar net brangi dovana, pagaminta iš įvairiausių medžiagų. Ant tokio bokalo paprastai būna kažkoks vaizdas, piešinys ar graviūra.

Dažnai būna įamžinta kokio nors įvykio data, organizacijos herbas ar koks nors simbolis. Pavyzdžiui, Žydrūno kolekcijoje yra bokalų, kurie buvo teikiami Vokietijos kaizerio kariuomenės kareiviams baigiant tarnybą.

Kur nors į užsienį nuvažiavus irgi dažniausia būna taip, kad žmona puola ieškoti lėkščių, aš – bokalų. Jei nieko kolekcijai neparsiveži – kelionė nepasisekė.

„Bokalo kaina labiausiai priklauso nuo senumo, – sako kolekcininkas. – Tačiau ir labai senas bokalas gali būti bevertis, jei neaišku, kas jį pagamino. Yra ir pas mane bokalų, kuriuos pirkau dėl grožio, pavyzdžiui, su apaštalais. Kai kurių bokalų kaina gana didelė, nors jie ir nelabai seni, bet jų buvo nedaug išleista, pavyzdžiui, 9 tūkst. visam pasauliui. Figūriniai bokalai yra gana reti, tad kainuoja 80–90 eurų, bet jeigu gaminti žinomo gamintojo – gali kainuoti ir 200, ir 300 eurų. Kai kurių gamintojų bokalų jau neįmanoma rasti, nes jų buvo pagaminta vos po kelis vienetus. Kitą kartą perki bokalą vien dėl grožio, tačiau paaiškėja, kad jis labai vertingas ir net įtrauktas į katalogą, kuriame labiausiai vertinami, bet labai sunkiai randami bokalai.“

Kai kurie Žydrūno kolekcijos bokalai – labai retų bokalų, kurių Europoje yra gal tik po 10 vienetų ir kurių įpirkti eiliniam kolekcininkui niekaip nepavyktų, kopijos, tačiau net ir kopija kainuoja apie 350 eurų. Vertinami jie labiau kaip taikomosios dailės kūrinys, nors ir atlieka savo funkciją. Pasaulyje rengiamos tarptautinės bokalų parodos, mat šimtmečių istoriją turinčios vokiečių, švedų firmos sukūrė tikrus šedevrus.

Apžiūrinėjant kolekciją akį patraukia bokalai bokštai, kurių talpa – net keli litrai. Pašnekovo teigimu, vokiečiai iki šiol iš tokių geria alų per alaus šventę „Oktoberfest“. Čia ir alaus ąsočiai, kurie nuo bokalų skiriasi forma, tūriu. Kolekcininkas turi ir nedidelių alaus ąsotėlių, kurių net Vokietijoje yra nedaug. Pašnekovas sako svajojantis nusipirkti 32 l bokalą, mat matė, kad yra ir toks pagamintas.

Kolekcijų – ne viena

Iš kur visas šis gėris, kurio pilnomis vitrinomis nustatytas vilniečio butas? Žydrūnas neslepia – daugiausia iš sendaikčių turgelių. „Būna, nuvažiuoji į sendaikčių turgų, pasiraitoji rankoves ir rausiesi dėžėse. Kartais nusiperki net pats nežinai, ką, o parsiveži namo, nuplauni, nuvalai ir paaiškėja, kad bokalas – vertybė, į katalogą įtraukta“, – sako pašnekovas.

Jis dar turi ko siekti, mat didžiausią Europoje tokių bokalų kolekciją turinčio vengro rinkinyje – daugiau kaip 4 tūkst. bokalų, o didžiausią pasaulio kolekciją turinčio amerikiečio – virš 8 tūkst. Žydrūno teigimu, jie turi surinkę pačius brangiausius ir įspūdingiausius bokalus, kurių kainos gali siekti net kelias dešimtis tūkstančių eurų.

Trečia: pora prieš kurį laiką pradėjo rinkti ir dar vieną kolekciją – raudonos spalvos keraminius stalo indus./ Butauto Barausko nuotr. 

„Sūnus man sakė: „Ligonis tu, tėvai.“ Ir jis buvo teisus, – juokiasi kolekcininkas. – Iš tiesų kolekcionavimas yra liga. Tačiau tai nėra tiesiog kaupimas. Juk tokių daiktų nedaugėja, tad metams bėgant jų vertė tik didės.“

Kolekcionavimo liga Žydrūnas užkrėtė ir žmoną Genę – ji ėmė rinkti sienines dekoratyvines lėkšteles. Ir čia, kaip pasakoja pašnekovas, viskas prasidėjo atsitiktinai. Tiesiog pora ieškojo sendaikčiuose kokio įdomesnio laikrodžio, kurį galėtų virtuvėje ant sienos pasikabinti. Pamatė vieną tokį į lėkštę panašų, nusipirko, pakabino, o paskui sugalvojo sieną aplink jį lėkštutėmis dekoruoti. Pradėjo jomis domėtis – taip ir užsikabino.

Beje, lėkštučių, kaip ir bokalų, vertė, anot kolekcininko, priklauso nuo pagaminimo metų, pagamintų vienetų skaičiaus, gamintojo. Gamintojų nemažai tų pačių, kurie ir bokalus gamina. Tad poros bute ant sienų įkurdinta per 140 „Villeroy“, „Kaiser“, „Meisen“, „Limoges“, net lietuviškos „Jiesios“ lėkštučių.

Didžiausią Europoje tokių bokalų kolekciją turinčio vengro rinkinyje – daugiau kaip 4 tūkst. bokalų, o didžiausią pasaulio kolekciją turinčio amerikiečio – virš 8 tūkst.

„Tokios dabar mūsų pramogos: šeštadienį atsikeliame ryte ir svarstome, ką darome. Važiuojame į sendaikčius? Važiuojame – Vilniuje ar kur nors kitur Lietuvoje. Kartu ir pakeliaujame po Lietuvą, – su šypsena pasakoja Žydrūnas. – Kur nors į užsienį nuvažiavus irgi dažniausia būna taip, kad žmona puola ieškoti lėkščių, aš – bokalų. Jei nieko kolekcijai neparsiveži – kelionė nepasisekė.“

Pora prieš kurį laiką pradėjo rinkti ir trečiąją savo kolekciją – raudonos spalvos keraminius stalo indus. Genė mėgsta žvakes, tad sendaikčiuose nusipirko tokio stiliaus žvakidę – graži pasirodė. Kitą kartą atvažiavę dar kažką panašaus rado, ir dar. Žydrūnas sako ieškojęs, kas jų gamintojas, kada gaminti, tik jokios patikimos informacijos aptikti nepavyko – rado tik, kad jų yra visa serija. Tad tie keli daiktai, kuriuos jau turi, – tik pradžia.