„KK2 penktadienio“ komanda – kaip terminatoriaus kumštis

Nuo atostogų – prie darbų

J.Žičkutei prabėgusi vasara buvo puiki. Per karantinus išsiilgus atostogų užsienyje, pagaliau pavyko pailsėti ir Tenerifėje, ir Italijoje prie Komo ežero. Būtent šis kelionės tikslas ir atvedė prie naujo pomėgio: Justė pradėjo mokytis plaukti ir, kaip pati sako, taisyti vaikystės spragas.

"Gerėja emocinė ir ypač fizinė kūno būklė. Juokiamės su draugu, kad ir raumenys ant kojų pradėjo dygti", – šypsosi J.Žičkutė.

Vasarą televizininkai ilsisi, o radijuje, kuriame ji taip pat veda laidas, daug darbų – tenka vaduoti kolegas, nemažai renginių, kai kurie jų persikelia į internetą. J.Žičkutei vasarą ir poilsio, ir darbo netrūko, tačiau dabar ji ruošiasi rudeniui kartu su televizija.

Ilgametis "KK2 penktadienio" vedėjas Tomas Ališauskas vasarą leido sukdamas daugybę kilometrų prie automobilio vairo, su aistromis žirgų lenktynėse ir vyno skoniais vakarėliuose, tačiau dabar sako taip pat esąs pasiruošęs dirbti.

"Žiūrovo vietoje atsinaujinčiau TV įrangą ir pasitikėčiau savo mėgstama laida, kurią žiūriu jau dešimt sezonų. Tad ruoštis nereikia niekam kitam, tik geriems penktadienio vakarams, kuriuos leidžiant su mūsų laida nuobodu tikrai nebus", – užtikrintai kalba jis.

Visu tempu

Naujasis "KK2 penktadienio" sezonas J.Žičkutei ypatingas tuo, kad po kiek ilgesnės nei metų pertraukos į eterį grįžta visi trys vedėjai – ji pati, T.Ališauskas ir Domininkas Ramonas.

"Kai buvo suvaržymų, dar nebuvome pasiskiepiję, keisdavomės – laidą vesdavome po du. Pasiilgau būti kartu visiems trims", – neslepia ji.

"Pagaliau galime nusiimti veido skydelius, su kuriais buvome ilgą laiką. Sunku su jais filmavimo metu kvėpuoti. Ir mūsų pašnekovai būdavo nepatenkinti, ir baimės labai daug. Kai kurie nenorėjo atvažiuoti į laidą, rinkosi pasisaugoti. Dabar dirbame visu tempu, kaip buvo iki karantino", – džiaugiasi J.Žičkutė.

Filmuodamas pirmąją naujo sezono "KK2 penktadienis" laidą kolektyvas iškart nėrė prie svarbiausių aktualijų: į migrantų, plūstančių per Baltarusiją į Lietuvą, krizės epicentrą.

"Mūsų laida ypatinga tuo, kad pasikviečiame ne tik politikų, kurie priima sprendimus, bet ir paprastų žmonių, kurie turi gyventi su valdžios iš viršaus primetamais pokyčiais. Manau, kad tai ir yra "KK2 penktadienio" sėkmės paslaptis: į tą pačią problemą žiūrime iš skirtingų žmonių perspektyvų", – įsitikinusi J.Žičkutė.

"Vasarą ne kartą girdėjau žmones klausiant, kodėl nerodo mūsų laidų. Tai tik pagrindžia, kad esame laukiami, na, o dešimto sezono skaičius pats kalba už save", – skuba pridurti Justė.

T.Ališauskas pastebi, kad kiekvieną kartą pabaigus sezoną atrodo, kad jis buvo geriausias. "O pradedant naują kaskart atrodo, kad geriausias sezonas bus dabar", – šypsosi laidos vedėjas.

Ruoštis nereikia niekam kitam, tik geriems penktadienio vakarams, kuriuos leidžiant su mūsų laida nuobodu tikrai nebus.

Daugiau realybės

Anot "KK2 penktadienio" veterano, pokyčių laidos komandoje per visą dešimtmetį būta, bet branduolys – kietas. "Kaip terminatoriaus kumštis ir veikia kol kas be užstrigimų", – detalizuoja T.Ališauskas.

J.Žičkutė su KK2 penktadieniu kartu jau trečią sezoną. "Vedėjai keitėsi, bet jei ką galiu įvardyti nekintančio, tai Tomą Ališauską. Visą laiką galvodavau, kas gi sunkaus pakalbinti žmogų, mes gi kasdien bendraujame. Tik baigiantis antram sezonui, po dvejų metų, supratau, kad galiu ne tik žmogui užduoti klausimą, bet ir klausytis jo atidžiai. Dabar jau galiu ir "apšildyti" žmogų prieš pokalbį. Žiūrovui galbūt viskas atrodo labai paprasta, bet tam tikrai reikia laiko", – atvirai pasakoja viena iš laidos vedėjų.

Ji džiaugiasi, kad į "KK2 penktadienio" studiją sugrįžta tie patys žmonės, bet su kitu bagažu, kitomis istorijomis. "Smagu užmegzti draugystę su pašnekovais ir kad jie pasitiki mumis. Kartais žmogus pas mus važiuoja iš tolimiausio Lietuvos kampelio, kad galėtų papasakoti savo istoriją. Mes tai išties labai vertiname", – pabrėžia J.Žičkutė.

Ji taip pat išskiria, kad pastaruoju metu labiau jaučiama žiūrovų pozicija, nes "KK2 penktadienis" matomas ir per socialines medijas.

"Mūsų stiprybė yra tai, kad vienos laidos metu galime kalbėti apie gyvenimo skaudulius, kurie padėtų žmonėms už televizijos ekranų pasijausti ne vienišiems, o kitoje – apie sėkmės receptus, Lietuvoje susikūrusius verslus, kurie Lietuvos žmonėms neša didžiulius pinigus", – pasakoja J.Žičkutė.

"Man labai patinka, kad mūsų temos įvairios. Nekalbame apie tai, kas nudažyta tik ryškiomis, šviesiomis spalvomis. Tiesa, nelengva filmuoti laidą apie žmonių gyvenimą, kurį lydi sėkmė, o po poros valandų kalbėti apie tai, kaip žmonės kapanojasi iš sudėtingų situacijų. Tikro gyvenimo atvaizdo labai trūksta, ypač jei žiūrime į socialinius tinklus", – pastebi laidos vedėja.

Nematomi užkulisiai

Žiūrint "KK2 penktadienį" gali susidaryti nerūpestingumo įspūdis: žmonės patogiai sėdi ant foteliukų, kažkas plepa, kažkas diskutuoja, o kažkas koncertuoja. Sunku ar lengva sukurti tokią laidos atmosferą? J.Žičkutės akimis – sudėtinga.

"Nežinau kitų laidų, kuriose būtų tiek daug pašnekovų vienu metu ir dar trys vedėjai. Visų pirma, patys turime gerai susikalibruoti, kad nepertraukinėtume vienas kito be reikalo. Galų gale, pas mus atvažiuoja žmonės, su jais pabendrauti ir susipažinti turime dar prieš laidą, kad jie nesijaustų nepatogiai", – dalijasi ji.

"Per dieną nufilmuojame dvi laidas, laidoje apsilanko po aštuonis žmones, todėl tenka bendrauti su šešiolika – tai nelengva", – tęsia laidos vedėja.

"Vyšnia ant torto, kurią matote jau laidos pavidalu, ir didysis darbas tenka laidos režisierei-redaktorei: tai yra žmonių paieška, bendravimas su jais. Nereikia slėpti, kad kartais išklausyti vieno žmogaus istoriją ir iš to paruošti klausimų vedėjams užtrunka porą valandų. Kartais tenka ir asmeniškai susitikti – žmonės labiau pasitiki", – atvirauja J.Žičkutė.

Laidos redaktorė ir režisierė visada turi jausti pulsą, kuo gyvena Lietuvos žmonės. "Reikia skaityti portalus, nes būna, kad perskaičius vieną sakinį atrandi visą temą. Už kadro dirba nemažai žmonių, kad kiekviena laida įvyktų", – apie "KK2 penktadienio" virtuvę pasakoja J.Žičkutė.