Kino operatorius J.Tomaševičius: Maskvos cenzoriai kibdavo prie teksto

„Kai į aikštelę ateidavo Bronius Babkauskas, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Eugenija Pleškytė, Gediminas Karka, Vaclovas Blėdis, man šventė būdavo. Jie ir vaidino man pirmam. Tikrai“, – linksmai šypsojo į ūsą kino operatorius Jonas Tomaševičius, nufilmavęs puikias juostas su šiais aktoriais.

Jo filmuoti „Jausmai“, „Ave Vita“, „Herkus Mantas“, „Smokas ir Mažylis“, „Skrydis per Atlantą“, „Moteris ir keturi jos vyrai“ – anų laikų lietuvių kino aukso fondas. Už viso gyvenimo nuopelnus kinui 75 metų J.Tomaševičiui buvo įteikta „Auksinės gervės“ statulėlė per šiemetę Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų šventę „Sidabrinė gervė 2013“.

O kas liko už kadro – kokie jausmai ir kokios aistros, nenusisekę filmai, cenzūros žirklės, meilės istorijos, prietarai, žvaigždžių kaprizai ? Apie tai – interviu su operatoriumi J.Tomaševičiumi.

– Gerbiamas Jonai, turbūt labai apsidžiaugėte ta „Auksine gerve“?

– Apžiūrėjau ją ir pastačiau matomiausioje vietoje. Juk ji – už visą gyvenimą, už visą kūrybą. O grakšti, o graži. Žmonai labai patiko. Iki tos gervės buvo labai ilgas kelias.

Dažnai susapnuoju savo grupę – vieną ar kitą. Ir mes filmuojam… Bėgius nešiojam, kameras statom, vaidinam. O kai atsibundu, sakau: „Kokia buvo nuostabi naktis! Aš buvau filmavime.“

– Kaip atsidūrėte kine?

– Vaikystėje, gal 10–12 metų turėjau, mudu su broliu iš palėpės, kur miegodavome, vakare bėgdavome per miškus į kareivines Aukštuosiuose Paneriuose, kur rodydavo kiną. Kareivinių kieme būdavo ištempta paklodė. Man buvo labai įdomu, kaip tie žmonės, kurie daro kiną, suseka, sudėlioja visą jo eigą, visą siužetą.

Baigęs septynias klases, stojau į geležinkeliečių technikumą – norėjau būti stoties viršininkas ir rodyti lazdele, kur važiuoti traukiniams. Egzaminus išlaikiau penketais, tačiau iš konstitucijos gavau trejetą. Nepriėmė. Paskui stojau į finansų technikumą. Padaviau dokumentus, bet nenuėjau laikyti egzaminų. Nepatiko. Tada parašiau prašymą, kad priimtų į kulinarijos kursus. Tačiau į tuos kursus nevaikščiojau.

Ir staiga ateina mano giminaičiai ir sako: „Kino studijai reikalingas darbuotojas – asistentas pas operatorių Viktorą Starošą.“ Dirbau ten visą mėnesį, o V.Starošas išėjo atostogų. Grįžo – ir mane išvarė. Bet aš vis tiek vaikščiojau į Kino studiją. Jie man sumokėjo kažkokias kapeikas ir – galų gale – priėmė į darbą. Tapau operatoriaus asistentu.

– Dirbote su puikiais to meto kino režisieriais V.Žalakevičiumi, M.Giedriu, Almantu Grikevičiumi, Raimondu Vabalu, Jonu Vaitkumi. Ar greitai su jais rasdavote bendrą kalbą? Dauguma kino žmonių neslepia, kad, pavyzdžiui, V.Žalakevičius buvo labai priekabus žmogus.

– Nepasakyčiau, kad jis buvo priekabus – jis buvo reiklus. Mokėjo dirbti su grupe taip, kad kiekvienas turėjo užduotį. Ir jis kitą dieną klausdavo, kaip sekasi, kokie reikalai. Neoficialiai, kažkaip lengvai. Bet prieidavo prie kiekvieno.

Kai kino studija sugriuvo, su V.Žalakevičiumi dar padariau filmą „Žvėris, išeinantis iš jūros“. Toje – paskutinėje juostoje, kurią jam filmavau, – Peterburge moteris žiūri pro langą ir išnyksta. „Tai ką mes, Jonai, toliau darysim? – dar paviljone klausė manęs V.Žalakevičius. – Nufilmavome, kad ji išnyko, o kaip ji, nėščia, nusigavo prie durų, kaip kvietė pagalbą?“ „Na, negi ji pilvu šliaužė, gal nugara kaip nors nusiyrė prie tų durų“, – sakiau. „Jonai, tau stogas nuvažiavo – eik namo.“

Rytą ateinu į paviljoną visą valandą anksčiau, o jis jau pradėjęs repetuoti su ta aktore. Ji šliaužė nugara durų link ir ieškojo pagalbos. Tą moterį vaidino Jelena Trepetova iš Maskvos – labai gera aktorė.

– Išskirtinė lietuvių juosta – „Herkus Mantas“. Nors šio istorinio filmo režisierius buvo pakeistas, juostą filmavote jūs ir pirmoje sudėtyje, ir antrojoje. Apie tai likę įvairių pasakojimų, gandų, apkalbų. Kaip viskas buvo jūsų akimis?

– Tai iš tikrųjų išskirtinis filmas. Sauliaus Šaltenio parašytas „Herkaus Manto“ scenarijus buvo skirtas labiau skaitymui, o ne filmavimui. Iš pradžių jį režisavo A.Grikevičius. Mes nuvažiavome į Lenkiją, Malborką. Pastatėme ten pilį, filmavome visą mėnesį, bet A.Grikevičiui vis nepatikdavo.

Lenkų režisierius Kšyštofas Zanusis yra sakęs tokį dalyką: „Jeigu tu žinai, kaip padaryti sceną, ir aktoriai, ir visa grupė žino kaip, tu visuomet padarysi. Jeigu tu nežinai, bet grupė nežino, kad tu nežinai, vis tiek daryk, galbūt ir padarysi. Bet jeigu tu nežinai ir grupė žino, kad tu nežinai, tu scenos nepadarysi. Turi ją perrašyt, sutvarkyt, suriktuot ir tik tada eit į aikštelę.“

Tokiam filmui, kaip A.Grikevičius norėjo jį daryti, jis nebuvo pasiruošęs. Mes visi: ir direkcija, ir gamybininkai – nebuvome pasiruošę. Improvizuoti darant tokį didelį filmą neįmanoma – toli nenuvažiuosi, visas falšas išlenda.

– Ir kaip viskas baigėsi?

– Neseniai apie A.Grikevičių pasirodžiusioje knygoje „Epizodai paskutiniam filmui“ rašoma vienaip – esą jam neleido, o iš tikrųjų buvo kitaip. Jo matymas buvo netikslus, todėl viskas ir griuvo. Filmas buvo užkonservuotas, pakeista filmavimo grupė.

Kai režisieriaus darbą perėmė M.Giedrys, viskas pasikeitė iš esmės. Už Trakų buvo pastatyta pilis – ten ir filmavome. Ir kažkaip susitvarkėme.

Kaip A.Šurna (Herkus Mantas) išgyveno, nežinau. Vasara, karšta, o jis buvo aprengtas storiausiais aprėdais, ant jų – skydas, šalmas. Jis turėjo gauti alergiją nuo tų drabužių, nuo to karščio. Masuotė, kai jai nusibosdavo, nueidavo į krūmus, nusimesdavo drabužius, ietis ir pėsti traukdavo namo. Nereikėjo jiems nei tų pinigų, nei tos vaidybos. Labai sudėtinga buvo, sunku. Dirbdavome nuo ankstaus ryto, kai tik buvo galima filmuot, iki vėlyvo vakaro, kai dar buvo galima filmuot. „Herkų Mantą“ nufilmavome per penkis mėnesius.

– Anų laikų kino žmonės, įsivaizduoju, buvo nė kiek ne mažiau ambicingi nei dabar.

– Aš surasdavau bendrą kalbą su režisieriais. Su vienu nesuradau, bet jo neminėsiu. Visi režisieriai buvo nepaprastai įdomūs žmonės. Kai iš pradžių darėme „Herkų Mantą“ su A.Grikevičiumi, reikėjo išleisti Aleksandrą Vokačių į Maskvą – vakare turėjo vaidinti spektaklyje, bet nebuvome spėję jo nufilmuoti. Prieš tai visą rytą, dieną ir vakare filmavome Musninkuose, paskui dar kitą dieną filmavome, ir grupė atsisakė toliau dirbti – žmonės buvo labai pavargę. Atsisakė režisieriui, direkcijai. Tą aktorių būtume nufilmavę tik po mėnesio, o tada – jau ruduo.

„Surinkit man grupę“, – paprašiau filmo direktoriaus. Sukvietė visus žmones ir aš jų paprašiau, kad pratęstų darbą dar dviem ar trim valandom. Ir jie sutiko. Ir mes nufilmavom tą aktorių. A.Grikevičiui labai patiko – buvo padaryta taip, kaip jis norėjo. Aš grupėje turėjau autoritetą ir galėjau sutvarkyt, išspręst keblias situacijas.

Kai į aikštelę ateidavo B.Babkauskas, R.Adomaitis, J.Budraitis, E.Pleškytė, G.Karka, V.Blėdis, man šventė būdavo. Aš sėdėdavau ant krano, filmuodavau iš viršaus, ir aktoriai vaidindavo man pirmam. Tikrai.

– Pro savo filmavimo kameros akį jūs pats pirmas matydavote anų laikų Lietuvos kino primadonas. Kokios jos buvo?

– Jos man visos patiko. Labai gražios – ir Eugenija Bajorytė, ir E.Pleškytė, ir Rūta Staliliūnaitė. Įdomios. Aš mokėjau jas nufilmuot. Bet R.Staliliūnaitės iš pradžių negalėjau perprasti. Nufilmuodavau, bet man nepatikdavo. Ir vieną kartą, kai filmavome Kaune, po darbo nuėjome keliese į kavinę Rotušės aikštėje. Ten buvo vitražinis langas, saulė sėdo, ir Rūta per tuos stikliukus vis keitėsi, keitėsi. O aš visą laiką žiūrėjau, žiūrėjau į ją. Ir pamačiau jos vidinę būseną – didelį potencialą kaip aktorės, kaip žmogaus.

„Jausmuose“ filmavau E.Bajorytę. Kai ją pakvietėme į bandymus, supažindinome su R.Adomaičiu. Per bandymus jie turėjo sakyti ne tekstus iš scenarijaus – tiesiog pasodinome juos ant lovos ir filmavome slapčia. Ką jie ten kalbėjo, neatsimenu, tik po kiek laiko paklausė: „Tai kada pradėsite filmuoti?“ „Kad nufilmavome“, – sakome. A.Grikevičius dažnai bandė tokius metodus. O kai filmavome pačią juostą, juodu jau draugavo – vyko tarnybinis romanas. R.Adomaitis per pertraukas vis žiūrėdavo, kur E.Bajorytė, o ji – kur R.Adomaitis.

E.Pleškytė buvo vieno dublio aktorė. Padaro iš karto, paskui „sėda“. Todėl M.Giedrys sakydavo: „Jonai, tu pasiruošk, aš su ja pakalbėsiu. Nufilmuosim, paskui dar nufilmuosim ir antrą dublį.“ Bet ji būdavo taip pasiruošusi, kad tas antras dublis būdavo beveik nereikalingas.

Juostoje „Perskeltas dangus“ sūnus (A.Šurna) parsiveža į Lietuvą savo ukrainietę žmoną su vaiku. Tą žmoną vaidino baltarusė Liubovė Virolainen iš Leningrado. Grįžtu iš atostogų, o režisierius aiškina: „Klausyk, pažiūrėjo Liuba medžiagą. Ji pasiutusi. Sako, kad reikia keisti operatorių, kad tas ją blogai nufilmavo. Tu pakalbėk su ja.“

L.Virolainen visą laiką „gelbėjosi“ pati. Guli lovoje su vyru ir kai tik aš nusisuku, griebia savo kosmetiką ir maliavoja lūpas. Aš palaipsniui auginau jos portretą. Tas filmas buvo parodytas sąjunginiame kino festivalyje Kišiniove. Ir L.Virolainen gavo antrąjį prizą už moters vaidmenį. Ją ten ant rankų nešiojo. Po kiek laiko atvažiuoju su kito filmo medžiaga į Peterburgą ir ją sutinku „Lenfilmo“ koridoriuose. Ji man baisiausiai dėkojo, kad padėjau jos karjerai, kad ji geriausią vaidmenį suvaidino.

– Ar per įspūdingą savo karjerą kine daug patyrėte idėjinių kompromisų? Ar tekdavo juostas iškarpyti?

– Tie Maskvos cenzoriai labiau kibdavo prie teksto, prie ideologijos. Prie vaizdo nelabai.

– Ar jūsų kartos kino žmonės turėjo prietarų?

– Kaip čia pasakius… Visuomet, kai nufilmuodavome pirmą kadrą, būdavo į šipulius sudaužoma lėkštė, ir kiekvienas pasiimdavo po šukę. Prieš tai ant jos pasirašydavo visa grupė. Namuose turiu daugybę lėkščių šukių – iš daugiau kaip 30 savo nufilmuotų filmų. Kai su A.Grikevičiumi pradėjome filmuoti „Herkų Mantą“, asistentas daužė lėkštę, tačiau joje išdužo tiktai skylutė. Nesu prietaringas, bet mane nusmelkė nuojauta: „Ar nebus čia kas nors blogo, nes filmas – galingas?“ Ir, kaip matot, dukart buvo filmuotas tas filmas.

Jonas Tomaševičius gimė 1937 m. birželio 25 d. Vilniuje. 1965 m. baigė sąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK). Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti 1955 m. operatoriaus asistentu. Filmavo kino kronikas, vėliau – vaidybinius filmus.

Nufilmavo šiuos vaidybinius filmus:

1965 m. – „Niekas nenorėjo mirti“, antrasis operatorius, rež. V.Žalakevičius

1966 m. – „Šulinys“ („Atokiame vienkiemyje“), trumpametražis, rež. Ilja Rudas-Gercovskis

1966 m. – „Jausmai“, rež.A.Dausa, A.Grikevičius

1967 m. – „Posūkis“, rež. Borisas Jermolajevas

1969 m. – „Ave Vita“, rež. A.Grikevičius

1970 m. – „Tas prakeiktas nuolankumas“ , rež. A.Dausa

1972 m. – „Herkus Mantas“, rež. M.Giedrys

1973 m. – „Kur iškeliauja pasakos“ , rež. A.Dausa

1975 m. – „Smokas ir Mažylis“ , rež.R.Vabalas, Algirdas Šemeškevičius

1975 m. – „Perskeltas dangus“ , rež. M.Giedrys

1977 m. – „Mano vaikystės ruduo“ , rež. Gytis Lukšas

1978 m. – „Nesėtų rugių žydėjimas“ , rež. M.Giedrys

1978 m. – „Dulkės saulėje“ , rež. M.Giedrys

1979 m. – „Žaltvykslės“ , rež. G.Lukšas

1981 m. – „Medaus mėnuo Amerikoje“, rež. J.Vaitkus

1983 m. – „Skrydis per Atlantą“ , rež. R.Vabalas

1984 m. – „Moteris ir keturi jos vyrai“, rež. Algimantas Puipa

1985 m. – „Sūnus paklydėlis“, rež. M.Giedrys

1987 m. – „Šešiolikmečiai“, rež. Raimundas Banionis

1988 m. – „Neatmenu tavo veido“, rež. R.Banionis

1988 m. – „Don Žuanas“, rež. J.Vaitkus

1989 m. – „Pabudimas“, rež. J.Vaitkus

1990 m. – „Vaikai iš “Amerikos„ viešbučio“, rež. R.Banionis

1992 m. – „Žvėris, kylantis iš jūros“ (kartu operatoriai Remigijus Navickas, Vytautas Survila), rež. V.Žalakevičius, Janina Sokolnikaitė

1992 m. – „Džiazas“, rež. R.Banionis

1993 m. – „Mediniai laiptai“, rež. Vidas Rašinskas

2003 m. – „Bandymas išsiaiškinti“, rež.A.Grikevičius